Ką reikia suprasti, kenčiant dėl išdavystės

Aš stengiuosi gerai galvoti apie žmones. Rimtai. Aš susifokusuoju į geriausius momentus, stengiuosi suprasti jų problemas, stengiuosi mylėti, o ne smerkti. Ir, savaime aišku, man nieko iš to neišeina, kaip ir visiems. Turiu trūkumų, kurių dydis kaip ištisa planeta. Bet stengiuosi visada atsiprašyti, vertinti save ir suvokti savas klaidas. Juk tai ir yra asmenybės augimas, teisingai?

Gaila, bet kad ir kaip stipriai besistengtume įžvelgti kituose gerų bruožų, kiti nemato analogiškų bruožų mumyse. Viskas, ką mes galime kontroliuoti – tai vien tik nuosavi poelgiai. Ir jokie kiti.

Taip, kad jeigu:

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Jūsų geriausias draugas įbedė peilį jums į nugarą;
Jūsų partneris neištikimas;
Tėvai jūsų nesupranta;
Žmonės, kuriuos mylite, elgiasi tiesiog siaubingai ir palieka jus su sudužusia širdimi…

…turėkite galvoje štai ką: tai ne jūsų kaltė ir jūs to nenusipelnėte.

Nesvarbu, ką tas žmogus jums kalba, jūs nenusipelnėte tokio elgesio iš jo pusės. Ir visiškai nereikalingos visos tos nemigo naktys, stengiantis suprasti, ką padarėte negerai, kad užsitarnautumėte šitokią išdavystę, kam jums tokios dvasinės kančios?

Žmonių poelgiai – tai jų poelgiai. Mes atsakingi tik už tai, kaip patys elgiamės su kitais. Visų lengviausia pasakyti: „Tai tu mane išprovokavai”, „Tai jis privertė mane elgtis taip blogai”. Tačiau kiekvienas turi teisę rinktis. Žmonės, kurie sudaužė jums širdį, irgi turėjo pasirinkimą. Ir jie paprasčiausiai neteisingai pasirinko.

Gaila, bet ne kiekvienam užteks drąsos atsiprašyti už savo blogus poelgius. Dar daugiau – dauguma žmonių savo viduje netgi teisina savo žiaurumą. Jie kaltina jus. Teisinasi, kad tai jūs netinkamai elgėtės, kad tai jūs padarėte kvailystę.. Tačiau jūsų reakciją galima suprasti. Neleiskite, kad jie priverstų jus manyti kitaip. Štai ką reikia prisiminti, kai jus išduoda žmonės, kuriais labiausiai pasitikėjote: tai ne jūsų kaltė. Kad ir kaip stipriai jie stengtųsi įkalti jums kaltės jausmą…