Labai gaila, kad daugelis žmonių neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą. Jie pasirengę dėl savo bėdų kaltinti ką tik norite: piktadarį likimą, blogus tėvus, nelaimingą meilę, valstybę, kaimynus, viršininkus… ir taip toliau, pagal sąrašą.
Tačiau kodėl daugeliui besiskundžiančiųjų gyvenime neateina mintis, kad jie patys sukūrė tai, ką dabar turi, kad jų gyvenimas yra jų pasirinkimo, veiksmų, minčių ir žodžių rezultatas?
Paimkime, pavyzdžiui, tipišką kasdienę sceną: nelaiminga moteris nuolat skundžiasi savo blogu ir nedėkingu girtuokliu vyru, koneveikia jį paskutiniais žodžiais, rėkia, kad jo nekenčia. „Būtų geriau, jei tu nudvėstum, gyvuly“, – tai pati „kultūringiausia“ jos „meilės“ vyrui išraiška. Jai viskas jame šlykštu: kaip jis valgo, miega, vaikšto… Iš jos taip ir trykšta pyktis, nuoskauda, priešiškumas šiam vyrui.
„Kodėl tu su juo gyveni?” – klausiu aš jos. Ji atsako, kad nenorėjo už jo tekėti, atseit, taip išėjo.
Bet gyvenime nieko nevyksta tiesiog šiaip sau. Mes visada viską renkamės patys, kiekvieną savo gyvenimo minutę.
Kokią padarėte klaidą?
Reikia ieškoti kokią būtent klaidą padarėme. Pripažinti ją, ištaisyti.
Tačiau minėta moteris tokių minčių net suvokti nepajėgi ir savo kaltės nepripažįsta, ji yra pasirengusi kaltinti visus ir viską aplinkui, išskyrus save. Prie viso to prisideda nedraugiškas požiūris, o paprasčiau tariant, pavydas sėkmingesnėms moterims, ir vėl liejasi smerkiantys žodžiai: egoistės, prostitutės, myli tik save…
O kas tau pačiai neleidžia mylėti savęs? Kodėl pamiršai apie save?
Kodėl ji nustojo savimi rūpintis ir pamiršo, kad yra Moteris? Ginčijasi su vyru, net apsiputojusi, stengiasi jį keisti, perdaryti. Bet argi riksmais ir skandalais kažką pakeisime?
Vienintelė išeitis – pradėti nuo savęs! Bent jau pabandykite mesti rūkyti. Sugebėsite? Ne?! Tai ko tuomet norite iš kito, suaugusio žmogaus? Argi jis tave vedė tam, kad tu jį terorizuotum savo galia ir valdžia, gniuždytum, priekaištautum, nuolat kažko reikalautum? Tu pati pasirinkai šį vyrą, niekas tau jo neprimetė.
Tai jūsų pasirinkimas!
Ir vaiko būtent tu iš jo norėjai. Pati! Juk tai buvo tavo sprendimas, tavo noras. Ką tu dabar kaltini? Kodėl visada kaltas kažkas kitas, bet ne tu?! Nemylėjai jo, sakai, ištekėjai, kad įgeltum kitam vyrui? Štai ir atsakymas. Esminis žodis – „kad įgeltum”. Ne veltui žmonės nuo seno sako: „Nekask duobės kitam, pats įkrisi“. Norėjai žmogui įgelti, o gyvenimą susigadinai pati sau.
Dėl to nustok pagaliau rėkauti ir aimanuoti. Suimk save į rankas ir pradėk gyventi, juolab, kad turi kieno labui gyventi. Auga nuostabus vaikas, kuo jis tau nusikalto? Kodėl dėl vieno žmogaus psichologinių problemų turi kankintis tiek daug aplinkinių?
Kiekvienas yra pats atsakingas už savo gyvenimą!
Mes turime tik vieną gyvenimą, mūsų pačių gyvenimą! Ir tai, kaip mes gyvename, priklauso tik nuo mūsų pačių, ne nuo tetos ir dėdės, ne nuo gerojo burtininko, kuris neaišku kada atskris savo malūnsparniu ir neaišku, ar išvis atskris, o nuo mūsų pačių valios, nuo mūsų pastangų.
Pažiūrėkite, pavyzdžiui, skruzdėlės – kokios mažos, bet dėl savo atkaklumo, kruopštumo ir veiksmų nuoseklumo susirenčia nuostabius didelius skruzdėlynus.
O žmogus – gamtos viršūnė. Sunku net įsivaizduoti, ką jis pajėgus nuveikti. Taip, galimybės yra praktiškai neribotos. Kad tik būtų sielos ir valios, proto ir troškimų vienybė, kad tik būtų noro kurti, gyventi!
Ir prisiimti sau atsakomybę už viską, kas vyksta gyvenime.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…