Neretai „sąmoningų“ žmonių sluoksniuose galima išgirsti nuomonę, kad įsižeidimas būdingas tik „nušvitimo” nepatyrusiems žmonėms, kurie nemoka pripažinti savo trūkumų.
Kita labai populiari frazė: „jeigu tave įskaudino, vadinasi, to esama tavyje, išspręsk šią problemą“.
Pamėginkime išsiaiškinti, ar šie teiginiai atitinka tikrovę.
Atsakymas iš tikrųjų slypi pačiame paviršiuje. Bet kuriame iš šių variantų kaltė suverčiama įžeistajam, o tas, kuris įžeidė, atleidžiamas nuo atsakomybės.
Gaunasi visiškas absurdas – jūs įsižeidėte, ir dar esate dėl to kaltas.
Nepaisant absurdiškumo, ši nuomonė pastaruoju metu vis dažniau kultivuojama.
Įžeidimas vertinamas griežtai neigiamai, o jį jaučiantys žmonės pripažįstami nesubrendusiais, nes „įsižeidžia tik vaikai“.
Realybėje nuoskauda yra tokia pat emocija kaip ir bet kuri kita. Juk jūs nesigėdijate jausti liūdesį, džiaugsmą, susierzinimą ir t. t., tiesa? Panašiai turėtų būti ir su nuoskauda, įsižeidimu.
Kitas klausimas – kaip konkrečiai žmogus išgyvena savo nuoskaudą. Nuoskaudų kaupimas ir „sandėliavimas“ metų metus dar niekam neatnešė nieko gero. O štai rekomendaciją, kad būtina visada atleisti savo skriaudėjui ir palinkėti jam laimės, reikėtų naudoti savo gyvenime pakankamai atsargiai.
Su nuoskaudomis būtina dirbti, ypač su giliomis, besitęsiančiomis nuo vaikystės, susijusiomis su artimaisiais. Tai daroma pirmiausia ne vardan atleidimo, o tam, kad pats žmogus „nusimestų“ jį slegiančią naštą ir pajustų palengvėjimą.
Dėl to, kad nuoskaudos visuomenėje įgijo neigiamą atspalvį, atsirado plati erdvė pasyvių agresorių veiklai, taip pat tiems, kurie mėgsta vaizduoti save „baltais ir pūkuotais”.
Pasirodo, tai labai patogu – įskaudinai ar pasmerkei žmogų, o paskui jį dar ir apkaltinai.
Todėl, patekus į tokia situaciją, svarbu:
Leisti sau pačiam įsižeisti, pajausti pyktį skriaudėjo adresu, patirti neteisybės jausmą, įžeistą ego ir pan. šitaip bus išspręsta pusė problemos. Pergyvenus emociją, nereikia jos „atidėti ateičiai“, kaupti viduje nereikalingų rūpesčių.
Išsakyti pastabas, iš karto kalbėti apie tai, kas jums nemalonu/skaudu, prašyti, kad daugiau taip su jumis nesielgtų. Jeigu žmogus sistemingai taip elgiasi – apribokite bendravimą (net jeigu tai būtų tėvai).
Nekaltinti savęs ir neieškoti priežasčių savyje, kaip to moko „sąmoningo“ gyvenimo šalininkai. Viskas nėra taip paviršutiniška ir vienpusiška.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…