Prieš dešimt metų (po galais, kokia aš jau sena!) draugavau darbe su kolege. Nors teisingiau būtų pasakyti ne draugavau, o bendravau, kadangi ji buvo vienintelė, kuri neaptarinėjo TV šou peripetijų. Tai štai, ji pavydėtinai reguliariai ant manęs užpykdavo.
Pats pirmasis atvejis tiesiog pribloškė. Užeinu ryte į kabinetą (mūsų ten septyni žmonės sėdėdavo), sakau „Visiems labas!” ir atsisėdu dirbti.
Po valandos ar pusantros pastebiu: kažkas negerai su jau minėta bendradarbe. Sėdi paniurusi, su manimi nesikalba. Klausiu, kas atsitiko. Atsako, kad nieko. Kamantinėti nenorėjau, maža kas žmogui gali nutikti?
Viskas paaiškėjo pietaujant.
-Tu nepasisveikinai. Man tai nemalonu.
-Kuria prasme nepasisveikinau? Aš negalėjau nepasisveikinti!
-Tu pasisveikinai su visais, o su manimi atskirai – ne!
????!!!!
Net žadą praradau kelioms akimirkoms. Pasirodo, turėjau asmeniškai su ja sveikintis. Gal net priklaupti ar bent nusilenkti, kad jau garantuotai pastebėtų ir nebūtų dėl ko įsižeisti!?
Aš šitaip ant draugių mokykloje supykdavau. Priežastimi galėjo tapti bet kokia smulkmena: nuėjo į parduotuvę, o manęs nepasikvietė su savimi, ilgai plepėjo su pažįstama iš kitos klasės, kurios aš visai nepažįstu, nuėjo į berniuko gimtadienį be manęs, nepadovanojo man pusės savo flomasterių… Tačiau tada man buvo 12 metų. O čia – suaugusi, jau beveik 30 metų turinti tetulė!
Tada ir supratau, kad štai taip manęs nė velnio neįžeisite ir neįskaudinsite. Ir apskritai, kai tapau suaugusi, užgauti mane žodžiais, žvilgsniais ar poelgiais praktiškai neįmanoma. Kažkaip apskritai nustojau pykti ant žmonių. Kai pabando pašiepti mano gyvenimą, šeimą, aš puikiausiai suprantu – pavydi. Kai dergia mano darbą, gūžteliu pečiais – o kas jūs tokie, kad galėtumėte mane teisti? Kai bando mokyti mane gyventi – linkteliu galva ir toliau viską darau savaip.
O dar supratau, kad žmonės dažnai įžeidžia ir įskaudina kitus patys to nenorėdami.
Man pačiai taip būdavo: pasakau kažką iš širdies, tiesiog išsakau savo mintis, netgi bandau pagirti kažką, o paskui suprantu – žmogus galėjo traktuoti mano žodžius kaip pasityčiojimą. O viskas dėl to, kad informaciją kiekvienas suvokia savaip, remdamasis savo gyvenimo patirtimi. Kažką galbūt dažnai išduodavo ir jis dabar visur įtaria klastą. Taip pat informacijos suvokimas priklauso nuo nuotaikos, nuo to, kaip žmogus linkęs pats tokioje situacijoje pasielgti ir dar daugybės faktorių.
Įsižeisti – reiškia pripažinti, kad įžeidėjas buvo teisus. Aš netgi savo dukrai aiškinu, kai ji pradeda skųstis, jog ją kažkas vaikų darželyje pravardžiuoja: „Tu gi žinai, kad šis žodis neturi su tavimi nieko bendro. Gaunasi, kad tasai berniukas sako netiesą. O jeigu žinai, kaip yra iš tikrųjų, tai kam pykti ir įsižeisti?”
Kam apskritai kaip nors reaguoti, eikvoti laiką ir energiją įsižeidimams ir nuoskaudoms? Na, pasakė kažką žmogus, ar padarė… Greičiausiai jį patį kažkas labai įskaudino, štai ir bando atsigroti…
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…