Emocijos turi du pagrindinius šaltinius – baimę (ir visus iš jos išplaukiančius jausmus) ir meilę (ir visus ja pagrįstus jausmus).
Mes jaučiame ir viena, ir kita, tačiau kasdieniniame daugumos žmonių gyvenime dominuoja baimė. Galima teigti kad įprastus santykius tarp žmonių mūsų dienomis sudaro 95% baimės ir tik 5% meilės. Žinoma, skirtingose situacijose šis santykis keičiasi.
Kad suprastume šiuos jausmus, reikia išsiaiškinti kai kuriuos būdingus meilės ir baimės bruožus, kuriuos aš vadinu „meilės keliu” ir „baimės keliu”. Šiedu keliai – tai tik atskaitos taškas, padedantis suprasti, kuo pagrįstas mūsų gyvenimas. Toks atskyrimas ateina į pagalbą logiškai mąstančiam protui, kad jam būtų lengviau suprasti, kas vyksta ir įgyti šiokią tokią kontrolę priimamiems sprendimams.
Kokie gi tie ypatumai?
Meilėje nėra prievartinių pareigų. Baimė – viena pareigos
Žengdami baimės keliu, mes viską darome todėl, kad privalome daryti. Iš kitų mes irgi laukiame, kad jie elgsis vienaip ar kitaip, kadangi privalo taip elgtis. Mes turime pareigas, tačiau kai tik iškyla reikalas kažką daryti, pradedame priešintis. Ir kuo stipresnis pasipriešinimas, tuo labiau kenčiame. Anksčiau ar vėliau kyla noras išvengti visų tų pareigų. Tuo tarpu meilė – atvirkščiai – niekam nesipriešina. Kad ir ką bedarytume, darome tai tiesiog dėl to, kad norime. Viskas pavirsta malonumu – toks savotiškas džiaugsmą keliantis žaidimas.
Meilė nieko nelaukia. Baimė kupina lūkesčių
Gyvendami baimėje, mes kažką darome todėl, kad įsitikinę, jog privalome tai daryti ir iš kitų laukiame to paties. Štai dėl ko baimė suteikia skausmą, o meilė – niekada.
Mes kažko tikimės, o jeigu to neįvyksta, mums skaudu, mes manome, kad tai neteisinga. Kaltiname kitus, kad jie neatitinka mūsų lūkesčių. Tuo tarpu mylėdamas tu nieko nelauki: myli, kadangi nori mylėti ir jeigu kiti žmonės kažką daro ar ko nors nepadaro, tai tik todėl, kad nori arba nenori to daryti – ir tame nėra nieko asmeniško.
Jeigu kažko nesitiki ir to neįvyksta – kokios problemos? Nejaučiame jokių nemalonių jausmų: kad ir kas atsitiktų, viskas mums tinka. Štai dėl ko įsimylėjusių žmonių praktiškai niekas neskaudina: jie paprasčiausiai nieko nereikalauja iš mylimojo, nesupančioja jo jokiais lūkesčiais.
Meilė pagrįsta pagarba. Baimė negerbia nieko, tame tarpe ir pačios baimės
Jeigu man žmogaus gaila, reiškia, aš jo negerbiu. Jis nemoka priimti sprendimų? Tačiau jeigu man tenka priimti sprendimą už kitą žmogų, vadinasi, rodau jam nepagarbą. O jeigu kažko negerbiu, bandau tą žmogų valdyti.
Daugeliu tų atveju, kai aiškiname vaikams, kaip jie turi gyventi, mes rodome jiems nepagarbą. Mes jų gailimės ir bandome padaryti tai, ką jie turi daryti patys. O jeigu aš savęs negerbiu – pradedu savęs gailėtis. Pradeda atrodyti, kad esu nepakankamai geras, kad gyvenčiau šiame pasaulyje. Kaip nustatyti, kad mes savęs negerbiame? Pagal mintis: „Koks aš vargšelis! Man trūksta sugebėjimų, aš pernelyg kvailas, pernelyg negražus, kad man kažkas pavyktų…” Gailestis sau – nepagarbos pasekmė.
Meilė negailestinga: ji niekam nejaučia gailesčio, tačiau ji jaučia užuojautą. Baimė pilna gailesčio, ji gailisi visų ir visko.
Mes gailimės tų, kuriems nejaučiame pagarbos, kadangi netikime, jog šie žmonės pajėgūs patys susidoroti su problemomis. O meilė gerbia kitus. Jeigu mes žmogų mylime, reiškia, tikime, kad jis susidoros. Žinome, kad jis pakankamai stiprus, protingas, sumanus, kad įgyvendintų savo tikslus. Mes neprivalome už jį kažką spręsti. O jei nesigaus, ištiesime jam ranką, padėsime atsistoti ant kojų ir padrąsinsime: „Tu gali, pamėgink dar kartelį.” Tai ne gailestis.
Meilė nesvyruodama imasi atsakomybės. Baimė atsakomybės vengia – tačiau tai nereiškia, kad ji už nieką neatsakinga
Bandymas išvengti atsakomybės – labai rimta mūsų klaida, kadangi kiekvienas poelgis turi pasekmes. Viskas, ką darome, turi pasekmes.
Kai priimame sprendimą, mūsų laukia atitinkamas rezultatas, konkreti reakcija. Tačiau rezultatas ir pasekmės būna ir tais atvejais, kai sprendimo nepriimame. Tiek veiksmas, tiek neveiklumas turi savas pasekmes.
Štai dėl ko kiekvienas žmogus yra absoliučiai atsakingas už savo poelgius. Net jeigu to nenori. Taip, kartais mūsų klaidas bando taisyti kiti žmonės, tačiau mes vis tiek sumokame už jas – dabar jau dvigubai. Kai kažkas bando prisiimti atsakomybę už mus, tai sukelia tik dar didesnių nemalonumų.
Meilė visada gera. Baimei gerumas nebūdingas
Žengdami baimės keliu, turime begalę įsipareigojimų ir lūkesčių. Šiame kelyje mes nejaučiame pagarbos, vengiame atsakomybės, jaučiame gailestį. Bet argi gali geri jausmai užgimti tam žmogui, kuris kenčia nesiliaujančią baimę? Mes jaučiamės aukomis, mus skriaudžia visi ir viskas aplinkui, mes pastoviai pikti ir liūdni, mes pavydime ir esame įsitikinę, kad mus visi išduoda.
Pyktis – tai viso labo baimės kaukė. Liūdesys – užsimaskavusi baimė. Pavydas – vėlgi ta pati besimaskuojanti baimė. Jausdami jausmus, kurie pagrįsti baime ir kelia kančias, mes galime tik apsimesti gerais.
Kai eini meilės keliu, neturi nei įsipareigojimų, nei lūkesčių. Tu nejauti gailesčio nei sau, nei gyvenimo draugui. Yra kaip yra, ir dėl to iš tavo lūpų neišnyksta šypsena. Tu patenkintas savimi ir ši laimė daro tave geru. Meilė visada gera, o gerumas suteikia mums kilnumo ir atveria mums visas duris. Meilė dosni. Baime – godi: ji visko nori tik sau. Egoizmas užtrenkia jums visas duris.
Meilė besąlygiška. Baimė visada diktuoja sąlygas
Baimėje mes mylime žmogų, jeigu jis leidžia save valdyti, jeigu jis mums geras, jei atitinka tą vaizdinį, kuris mums susiklostė. Mes patys sugalvojame, kokie turi būti aplinkiniai, tačiau jie tokiais nėra ir niekada netaps – ir tada mes smerkiame juos už tai ir kaltiname. Mums gėda dėl žmogaus, jeigu jis ne toks, kokį jį norėtume matyti, kai jis neįsipaišo į mūsų pačių sufantazuotas normas – tada jis mus sutrikdo, erzina, išveda iš kantrybės. Tačiau tai ne tikra, tai – apsimestinė meilė.
Meilėje nebūna „jeigu”, ten išvis nėra jokių sąlygų. Mes mylime žmogų tokiu, koks jis yra ir patys turime teisę būti savimi. Ir jeigu man nepatinka, koks jis yra, geriau tiesiog susirasti kitą – labiau patinkantį. Mes neturime teisės keisti kito žmogaus, kaip ir kiti neturi teisės lįsti mums į širdį su replėmis ir atsuktuvu. Jei mums ir lemta pasikeisti, tai tik tuo atveju, jei patys šito norime – pavyzdžiui, jei norime nutraukti iš praeities atsineštas kančias.
Dauguma žmonių visą gyvenimą žengia baimės keliu. Jie palaiko santykius dėl to, kad mano, jos neva privalo tai daryti. Tokiuose santykiuose jie susieja su gyvenimo draugu ir pačiais savimi begalę įvairiausių lūkesčių.
Visas kančias ir dramas kelia mūsų naudojami bendravimo kanalai, kurie susiformavo gerokai prieš mums gimstant. Žmonės smerkia kitus ir patys tampa aukomis, jie nuolat mala liežuviais, skleisdami paskalas – su draugais ir apie draugus, namuose ir bare. Jie įžiebia šeimos nariams neapykantą vieni kitiems. Jie prikaupia emocinių nuodų ir perduoda juos savo vaikams. „Pasižiūrėk į savo tėtušį! Žiūrėk, ką jis pridirbo! Tikiuosi, nebūsi užaugęs toks kaip jis! Visi vyrai – gyvuliai! Visos moterys – šliundros!” Štai ką darome su žmonėmis, kuriuos taip mylime – su vaikais, draugais, gyvenimo bendražygiais.
Žengdami baimės keliu, prisigalvojame tiek įvairiausių sąlygų, vilčių ir pareigų, kad galiausiai tenka kurti kažkokias taisykles, skirtas vien tam, kad apsigintume nuo emocinių kančių.
Iš tikrųjų neturi būti jokių taisyklių. Nepaisant to, jos daro įtaką mūsų bendravimo kanalų skaičiui, kadangi kai žmonės jaučiasi įbauginti, jie pradeda meluoti. Jeigu mes tikimės, kad žmogus turi būti būtent toks, o ne kitoks, jis pajunta pareigą būtent tokiu ir tapti. Bėda čionai ta, kad jis visiškai ne toks, kokį jį nori matyti. Kai jis yra sąžiningas mūsų atžvilgiu ir išlieka savimi, mus tai užgauna, siutina. Ir dėl to žmogus mums meluoja – bijodamas mūsų pasmerkimo. Jis bijo, kad imsime kaltinti, paskelbsime nuosprendį ir nubausime. Ir kiekvieną kartą, prisimindami kokį nors jo poelgį, mes baudžiame jį iš naujo ir iš naujo – daugybę kartų už vieną ir tą pačią klaidą.
Meilės kelyje viešpatauja teisingumas. Jeigu žmogus padarė klaidą, jis užmoka už ją vieną vienintelį kartą. Ir jeigu jis išties save myli, iš tos klaidos pasimokys. Baimės kelyje teisingumo nėra. Mes elgiamės taip, kad mokame už tas pačias klaidas šimtus kartų. Ir savo gyvenimo draugą verčiame daugybę kartų mokėti už tas pačias klaidas. O tai neteisinga, tai suformuoja vis naujas emocines žaizdas. Rezultatas – mes dažniausiai nusiteikiame pralaimėjimui.
Žmonės įsigudrina paversti dramomis viską iš eilės, netgi pačius paprasčiausius ir nereikšmingiausius įvykius. Labai gaila, kad praktiškai visos poros žengia būtent šiuo dramatišku baimės keliu.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…