Visa esmė pagarboje. Juk mes realiai nieko negerbiame. Nei savęs, nei kitų.
Negerbiame jau suaugusių vaikų ir stengiamės iki senatvės juos valdyti, mokyti, „ginti”, o iš tikrųjų – neleisti nieko išbandyti savarankiškai, pasakinėti, rodyti ir aiškinti: tu nesuaugęs, tu neišmanėlis, tu niekam tikęs, tuoju mama tau paaiškins, kaip reikia gyventi.
Mes negerbiame savo vyrų vyriškumo ir svaidomės pretenzijomis, žeminame, puolame viską daryti už juos, nemokame paprašyti, šantažuojame seksu. O ko jį gerbti, šitą niekam tikusį mažvaikį?
Mes negerbiame savo žmonų moteriškumo. Galime įžeisti, smogti, nusispjauti į poreikius. Tu gi ne žmogus, kurių galų turiu tave gerbti?
Mes negerbiame tėvų darbo ir tėvų teisių – duok daugiau, duok geresnio, nupirk butą, paimk man kreditą, kodėl vaikystėje diržu mušei, aš gyvensiu su jumis, nedrįsk dar kartą vesti/ištekėti. Juk tai viso labo aptarnaujantis personalas, už ką juos gerbti?
Mes negerbiame gamtos grožio, gyvūnų, augalų. Šiukšliname, laužome, terliojame, deginame ir žudome, žudome, žudome. O kas čia tokio? Gamta juk niekieno!
Mes negerbiame kitų žmonių darbo. Skaičiuojame pinigus svetimose kišenėse, siuntame, kodėl jiems davė, o mums – ne. Nuvertiname, suniekiname kitų žmonių darbus ir poelgius, prisigalvojame nebūtų dalykų, kad tik sutryptume kitą ir šiek tiek išaugtumėme savo akyse, nieko realaus to labui nenuveikę.
Ir pabaigai: mes negerbiame netgi savęs. Savo troškimų, sprendimų, savo orumo jausmo. Vis dairomės į kitus – kad neduok Dieve ko nepagalvotų, juk jie – gerbiami, didelis žmonės, o aš… Šiaip, smulkmė…
Negerbiame savo sveikatos ir gyvenimo (savaime praeis, nėra laiko, reikia darbą dirbti!)
Negerbiame savo erdvės ir ribų (negali gintis, gėda, negalima pykti, nevalia duoti grąžos)
Išvynioti visą šį nepagarbos kamuolį būtina iki galo. Su pagarba sau pačiam. O paskui su pagarba artimiesiems, aplinkiniams, visam pasauliui.
Man rodos, ne mažiau už meilę yra svarbi pagarba. Ir tegu jos bus kuo daugiau.