Šis žodis turi didelę reikšmę karų ir išbandymų metu. Tačiau mūsų mentalitete ši sąvoka įsitvirtino iki tokio laipsnio, kad kartais pradeda reikšti abejingumą sau pačiam ir savo poreikių bei interesų pažeidimams. O tai jau neurotiška būsena.
Ar myli pas mus pasiaukojančius? Žinoma. Ypač darbe. Kam norisi atsikratyti papildomų pastangų ir sunkaus darbo, suversti visa tai pasiaukojančiam.
Šeimoje taip pat vertinamas pasiaukojimas, ypač motiniškas, kai absoliučiai viskas atiduodama vaikams. Be to, ir vyras tokioje situacijoje užima vaiko poziciją, o kaip kitaip su juo būti pasiaukojančia?
Kartais tokio pasiaukojimo pareikalauja aplinkybės: artimųjų liga, ekonominė krizė, forsmažorinės aplinkybės.
Ir vis dėlto pasiaukojimas – tai „avarinė” būsena, kažkas išskirtinio, kasdien nenutinkančio, verčiančio mobilizuotis.
Ir jeigu žmogus tampa pasiaukojančiu, kai aplinkui viskas daugmaž normalu, visi gyvi, sotūs ir sveiki, tai toks įprotis tiesiog pavojingas, ir štai kodėl:
1. Pirmajame etape visi šį žmogų vertina, stengiasi padėti, užjaučia.
2. Paskui, jei žmogus ir toliau sukasi kaip voverė rate, artimieji ir kolegos darbe tiesiog nustoja paskui jį suspėti. Jie puikiai mato, kad nėra jokios avarinės ar skubios būtinybės taip stengtis ir plėšytis, ir pamažu atitolsta.
3. Toliau pasiaukojantis žmogus, paliktas išdidžioje izoliacijoje, viską susiverčia sau ant pečių, ir toliau atkakliai daro žygdarbius. Įdomu, kad priežastis tuos žygdarbius atlikti gali būti bet kokia – pradedant svetimų klaidų taisymu, baigiant pomidorų konservavimu.
4. Įgudęs atlikti žygdarbius, pasiaukojantis žmogus tampa tikru savo amato meistru. Ir dėl to dabar jis visada viskame teisus. Niekas taip sunkiai nedirba, kaip jis, todėl jis iš tiesų daug ką mato aiškiau ir geriau supranta. Su juo jau nepasiginčysi. Ir nesinori, atvirai kalbant.
5. Pasiaukojantis žmogus tampa labai teisingu. Jam smarkiai išsipūtė pasididžiavimas savimi, jis dabar didvyris. Tačiau visas šis pasipūtimas maskuojamas po kuklumo šydu.
6. Visiems darosi gaila pasiaukojančio, normalūs žmonės mato, kaip jis laksto, iškišęs liežuvį. Jie vėl pamėgina padėti ar bent kažkaip kompensuoti jo didžius darbus – suteikti žmogui galimybę pailsėti, ar kažkaip materialiai kompensuoti. Tačiau ne. Jis atsisako šios kompensacijos.
7. Jis jau „transformavosi”, jo psichika tapo neurotiška. Jo paties nepatenkinti poreikiai jau seniai palaidoti kažkur giliai savyje. Darbas tapo svarbesnis už jį patį. Ir viskas, ko jam reikia – toliau kurstyti savo neurozę jausmu, kuris paprastai vadinamas „moraliniu pasitenkinimu”.
Kai išgirstu iš ko nors „aš negaunu už tai atlygio, bet gaunu moralinį pasitenkinimą”, suprantu, kad žmogui laikas gelbėtis pačiam nuo savęs.
Nes jis jau įgrūdo save į tokius griežtus rėmus, kuriuose, be depresijos ir pasipiktinimo neteisingu pasauliu, jo daugiau niekas nelaukia.
Taip dažnai nutinka su žmonėmis, kurie vaikystėje nebuvo mylimi, kuriuos atstūmė. Todėl dabar jie atstumia patys save ir siekia kažkaip pateisinti savo egzistavimą šioje planetoje.
Rūpinkitės savimi ir savo artimaisiais. Geriau būti ištikimu ir atsidavusiu, o ne pasiaukojančiu.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…