Blogis prasideda nuo aršios kovos už gėrį

Kartais atrodo, kad tai kas balta, yra tiesiog akinančiai balta ir to su niekuo nesupainiosi. O juoda… Tai juk ne mėlyna, ne raudona, juk tai iškart akivaizdu – juoda. Ir pradedame manyti, kad su gėriu ir blogu viskas taip pat. O iš tikrųjų tarp jų – subtili, laba subtili riba.

Štai, tarkime, sąžiningumas. Pagirtinas bruožas. Neginčijamas gėris. Juk reikia didelės drąsos būti sąžiningu, rėžti tiesą žmogui į akis. Ir tokia plonytė, subtili riba.. Žvilgteli už jos, o ten – beširdiškumas ir egoizmas. „Tu nemoteriška” arba „Tu niekam tikęs” – tai ne sąžiningumas ir ne atvirumas. Tai manipuliacija, kurios tikslas – sutrypti partnerio savivertę.

Arba meilė. „Myliu” – koks šviesus jausmas. Begalinio atsidavimo pojūtis. Ir plonytė, subtili linija, už kurios… „Aš tave myliu”, dėl to galiu kalbėti tai, kas tave skaudina ir žeidžia. Galiu padaryti viską, ši frazė viską pateisins. Galiu nutarti, kad esi man skolingas, kažką privalai, nes juk aš tave myliu.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Rūpestingumas. Labai gerai jaučiasi, kai jo nėra. Rūpestingumas malonus jau pačiu faktu, kad kitas suaugęs žmogus kažką daro tavo labui. Plonytė linija ir… Hipergloba, totali kontrolė, smaugimas gerumu.

Priėmimas. Nuostabus jausmas, kai tave priima. Kai žvelgia į tave tokį, koks esi, be išankstinių nuostatų. Plonytė subtili riba, o už jos… Abejingumas. Gali būti, koks nori, daryti, ką nori, man vienodai rodo.

Žvilgsnis į pasaulį be vertinimų ir smerkimo. Idealas. Dvasinio augimo viršūnė. Bet kai tik nusprendei, jog viršūnė pasiekta, jog tu jau prašviesėjai – peržengi subtilią ribą ir prasideda vertinimai bei smerkimas: „Kodėl tu negali žvelgti į pasaulį be išankstinio nusistatymo?!”

Tarp gero ir blogo, šviesos ir tamsos nėra bedugnės, prarajos. Netgi skiriamosios linijos nėra. Tik plonytė, vos įžiūrima riba. Labai lengvai peržengiama. Op! Ir tu jau kitoje pusėje. O protas to net pastebėti nespėjo.

Blogis prasideda nuo aršios kovos už gėrį.