Įdomu sužinoti, kokią sveikatą vaikystėje turėjo ilgaamžiai žmonės. Ne egzotiški kalniečiai, o tie, kurie aktyviai nugyveno visą gyvenimą. Sukosi pačioje įvykių tirštumoje, gadino sau nervus, jaudinosi, patirdavo didžiulius stresus ir kovojo su pavojais. Galbūt tvirta sveikata ir geležinis imunitetas padėjo jiems nugyventi ilgą gyvenimą?
Štai, tarkime, Vinstonas Čerčilis – tikras ilgaamžis. Vaikystėje jis iš pradžių nukrito nuo asilo ir užsidirbo smegenų sutrenkimą. Jam tada buvo keturi metukai. Paskui nukrito nuo dviračio, irgi smarkiai susitrenkė. Paskui iškrito iš medžio, kelias valandas neatgavo sąmonės. Po daugelio metų Amerikoje pakliuvo po mašina ir susilaužė dubens kaulus. Operacijos metu paaiškėjo, kad pirmo lūžio būta dar vaikystėje. Net nepajuto. Pašlubavo truputėlį ir tiek…
O sirgo berniukas sunkia anginos forma, dermatitu, tulžies akmenlige ir pneumonija. Turėjo problemų su skrandžiu. Ir dar krūva įvairiausių ligų, visų neišvardinsi. Dantys skaudėjo taip, kad gydytojai turėjo išrašyti klaikių tuometinių nuskausminančių, kurių pagrindą sudarė opijus ir heroinas. Tada dauguma vartojo tokius preparatus, už kuriuos šiandien tūptų už grotų dešimčiai metų. O mažasis Vinstonas priklausomybe nesusirgo. Tik nuo šešiolikos metų pradėjo rūkyti kaip garvežys.
Taip kad gera sveikata ir geležiniu imunitetu Čerčilis pasigirti negalėjo. Tačiau nugyveno ilgą gyvenimą, nežiūrint į visus kenksmingus įpročius ir pavojų kupiną gyvenimą. Jam teko kariauti. Ir iš nelaisvės bėgti. Į jo namus pataikė bomba.
Tai kokia gi jo ilgo gyvenimo paslaptis? Linksmas, optimistiškas būdas? Vargu. Jis dar ir nuo depresijos kankinosi, vadino šią ligą „juodu šunimi”. Ir charakteris buvo labai sunkus, netgi nepakeliamas.
Manau atsakymo ieškoti reikia štai kur. Karo metu vienas Vinstono tarnybos draugas buvo sunkiai sužeistas. Prireikė odos persodinimo. Ir jaunasis Čerčilis leido išpjauti jam gabalą odos, kad išgelbėtų bendražygio gyvybę. Turint galvoje tuometinės medicinos ir nuskausminimo priemonių lygį, tai buvo labai drąsus ir kilnus poelgis. Štai tas draugui atiduotas odos gabalas ir nulėmė būsimo Anglijos ministro pirmininko ilgaamžiškumą.
Jis buvo drąsus. Mokėjo kęsti skausmą. Ir ilgai nesuko sau galvos dėl nesėkmių. Nukrisdavo, atsikeldavo ir eidavo toliau. Juk atsistoti vis tiek reikia, teisingai? Atsipeikėjai, atsikvošėjai, reiškia, stokis ir toliau kariauk. Ir nedrebėk dėl savo neįkainuojamos sveikatos. Jeigu draugui išgelbėti reikalinga tavo oda – pasidalink. Nebūk gobšuolis. Tegu draugas irgi stojasi – kariausime toliau drauge. Nereikia užsigulėti. Nukritus, visada reikia stotis. Susirgus – pasveikti.
Štai tokie žmonės gyvens ilgai, nežiūrint į tai, kad lyg ir visiškai nepaiso savo sveikatos. Kurią, žinoma, reikia saugoti, tai neginčijama, tačiau be sveiko gyvenimo būdo reikia dar kai ko – štai kas svarbiausia.
Kažko tokio, kas privers atsistoti ir eiti, jei nukritai. Ar pasidalinti savo paties oda.
Drąsa gyventi – tai ne mirties niekinimas, anaiptol. Tai drąsa be smulkmeniškų derybų ir baimės. Būtent tokia sėkmės ir išgyvenimo paslaptis. O kartais – labai ilgo gyvenimo receptas. Ilgas gyvenimas, žinoma, duodamas iš aukščiau, tačiau daug priklauso ir nuo mūsų. Nuo sveiko gyvenimo būdo ir drąsos gyventi.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…