Atleisk. Nusimesk sunkią nuoskaudų kuprinę

Jeigu neatleidi skriaudėjui, tavo širdis kenčia. Tau atrodo, kad savo nuoskauda tu jį baudi. Manai, kad skriaudėją kankina kaltės jausmas, kad jam irgi blogai. Tačiau visiškai ne faktas, kad jis kenčia stipriau už tave. Be to, jis gali jaustis visiškai teisus ir apskritai nejausti jokio diskomforto dėl to, kad jam neatleidai. Ir gaunasi taip, kad visą naštą tempi tu viena.

Toliau. Jeigu kankiniesi, laukdama, kol skriaudėjas pagaliau suvoks savo kaltę, reiškia, ne tik sukaustei pati save kančių grandinėmis, bet dar ir raktelį nuo tų grandinių įteikei skriaudėjui. Galvojama maždaug taip: „Kol neatsiprašysi, aš jausiuosi įskaudinta…” Kitaip sakant, visą tą laiką man skaudės, aš kentėsiu. Kontraktas pasirašytas ir patvirtintas antspaudu. Kontrolinis tavo dvasinės būsenos akcijų paketas tapo tavo pačios skriaudėjo nuosavybe.

Tokiame kontekste atleidimo aktas reikalingas anaiptol ne skriaudėjui, o tam, kuris sutiko tempti sunkią nuoskaudų kuprinę.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Turi suvokti: atleidi SAVO LABUI. Kad galėtum pati laisvai mąstyti, laisvai šypsotis ir būti laiminga.

Ką reikėtų žinoti apie atleidimą?

Kad būtų lengviau atleisti, atmink:

Atleisti – nereiškia pasiduoti jausmams. Nesitikėk, kad tavo nuoskaudų prikrautą kuprinę pasigriebs sentimentalių jausmų vėtra ir kažkur nuneš. Šito nebus, nes iš pradžių tu atleidi, o jau paskui užplūsta palengvėjimas;
Atleisti – nereiškia pripažinti skriaudą teisinga. Ne visus poelgius galima laikyti teisingais, tačiau tai neatima iš tavęs galimybės atleisti skriaudėjui, net jeigu jo elgesys visiškai nepateisinamas. Šansas atleisti ir atsikratyti nuoskaudos yra visada;
Atleisti – nereiškia pasikliauti. Sunku atleisti tam, kuris gali vėl įskaudinti. Tačiau atleisti ir pasikliauti – skirtingi dalykai. Po to, kai atleidai skriaudėjui, visiškai nebūtina toliau su juo bendrauti. Jeigu tai supranti, reiškia, supranti, kad atleisti įmanoma ir šiuo atveju;
Atleisti – nereiškia atsikratyti atsakomybės. Skriaudėjo atsakomybė liečia tik jį patį, todėl nesuk dėl jos galvos. Geriau pagalvok apie savo poelgius ir savo atsakomybę už juos. Atleidimas ar neatleidimas – tai irgi poelgis, už kurį esi atsakinga;
Atleisti – nereiškia susitaikyti. Susitaikymas – abipusis procesas. O štai atleisti galima vienašališkai. Būtent dėl to egzistuoja galimybė atleisti žmogui, kurio nėra šalia, mirusiam, taip pat atleisti aplinkybėms ar materialiems daiktams.

Ar sugebi atleisti

Net jeigu viduje jauti pasipriešinimą, tu vis tiek pajėgi atleisti. Kalbi netiesą, jeigu tvirtini: „Aš negaliu atleisti”. Teisingiau būtų pasakyti: „Aš nenoriu atleisti”.

Jeigu nenori atleisti, reiškia, tau labiau norisi pykti, būti nuoskaudos nelaisvėje. Reiškia, turi kažką labai svarbaus savo nuoskaudų kuprinėje. Pavyzdžiui, laikai joje kokią nors psichologinę naudą: supratimą, užuojautą, dėmesį… Tokiais atvejais prireiks gilesnių ir individualesnių kasinėjimų. Tačiau atleisti tu pajėgi visada. Pabandyk, o ką, jeigu gausis iš pirmo karto!

Kaip atleisti (mano metodas)

Kad nusimestum nuoskaudų kuprinę ir atleistum, padaryk štai ką:

Prisimink skriaudėją ir jo poelgį, kuris tave įskaudino;
Pasiimk du popieriaus lapus;
Ant pirmojo lapo užrašyk detalius atsakymus į klausimus: Kuo būtent tave įskaudino jo poelgis ir Kokius jausmus tai tau sukėlė;
Antrame lape užrašyk detalius atsakymus į klausimus: Kokią pamoką gavai iš šios situacijos ir Kuo ji tau naudinga dabar ir ateityje;
Paimk pirmąjį lapą ir tark: „(Skriaudėjo vardas), aš tau atleidžiu už… (išvardini tai, ką parašei pirmame lape). Atleidimas išlaisvino mano širdį nuo nuoskaudos, ir man dabar lengva, aš jaučiuosi laisva. Aš esu savo nuotaikos šeimininkė ir renkuosi gyvenimą, kuriame praeitis lieka praeityje, atverdama kelią laimingai ateičiai. Aš tau atleidžiu”;
Suplėšyk pirmąjį lapą ir išmesk;
Paimk antrąjį lapą ir tark: „(Skriaudėjo vardas), aš dėkoju tau už… (išvardini tai, ką surašei antrame lape). Aš pasiimu viską vertingą iš šios gautos pamokos ir su naujai įgytais resursais pradedu tolimesnį laimingą gyvenimą”.
Suplėšyk antrąjį lapą ir išmesk.

Po to, kai viską padarysi papunkčiui, neanalizuok savo jausmų. Leisk pasąmonei užbaigti savo darbą. Laikui bėgant, pati pamatysi, kad jau nebejauti ankstesnių jausmų skriaudėjui.

Nuoskaudų kuprinės atsikratei. Atleidimas įvyko.