Pamenu, kaip man buvo baisu, kai pirmą kartą atsidūriau ant psichologo kabineto slenksčio. Tada man buvo taip blogai, kad buvau pasirengusi kreiptis į bet ką – kad tik padėtų. Dabar gerai neprisimenu, kokiu būdu užklydau būtent pas psichologą, bet pamenu, kaip klausinėjau jo apie tai, kaip pamilti atsakomybę. Psichologas tvirtino, kad atsakomybė – didelis gėris, bet manęs tai kažkodėl neįtikino.
O dabar suprantu, kodėl atsakomybė – gėris.
Todėl, kad atsakomybė – tai laisvė.
Nustebote?
Bet būtent taip ir yra. Kai prisiimu sau atsakomybę, aš žinau, kas manęs laukia toliau. Kam reikia būti pasiruošusiai, ko tikėtis, o svarbiausia – kuo galiu pasikliauti, t.y. – tik pačia savimi.
Atsakomybės vengiantis žmogus apgaudinėja pats save. Jis nesupranta, kad bėgdamas nuo atsakomybės, paprasčiausiai leidžia, jog jo gyvenimą valdytų aplinkybės ar kiti žmonės.
Atsakomybė – tai drąsa susidurti akis į akį su pasekmėmis. Pripažinti, kad jos egzistuoja. Gimdami, mes pasirenkame gyvenimą, vadinasi, toliau mes susidursime su to pasirinkimo pasekmėmis.
Mes pastoviai susiduriame su savo poelgių ir sprendimų pasekmėmis, tai ir yra atsakomybe: net jeigu išvis nieko nedarysiu, pasekmių gyvenime dėl tokio elgesio vis tiek susilauksiu. Net jeigu pati niekur nedalyvausiu. Dėl to geriau imtis pačiai vadovauti visai šitai maišalynei, kurios pavadinimas – gyvenimas.
Patinka man, ar nepatinka, niekur nuo to nesidėsiu. Nebent galiu apsimesti, kad neegzistuoju.
Nuo to, kad pasislėpsiu po saugiu mamos sijonu ar šmurkštelėsiu po antklode, užsidengsiu rankomis veidą, tasai mane išgąsdinęs šuo, kurio taip bijau, nenustos egzistuoti.
Vaikui tokie veiksmai visiškai normalūs ir adekvatūs, jį apgins mama. O suaugusiam? Nesubrendęs žmogus atsakomybę laiko bausme. Tačiau kai žmogus subręsta, drauge su branda ateina ir suvokimas, kad prisiimdama atsakomybę, susigrąžinu gyvenimo vairą į savo rankas.
Įsivaizduokite: plaukia valtis, valtyje – du žmonės. Vienas irkluoja, kitas sėdi. Atsakomybė užgula tą, kuris irkluoja. Atsakomybė už save ir keleivį.
O tas, kuris tiesiog sėdi – valties nevaldo. Vadinasi, jo gyvybė priklauso nuo irkluojančio. Jokių pastangų, irkluoti nereikia, sėdėk sau atsipūtęs, tačiau mažiau ir galimybių. Keleivis nesprendžia, kur plauks valtis, kaip greitai ji judės – nuo keleivio nepriklauso jo paties likimas. Visą valdžią turi tas, kuris prisiėmė atsakomybę.
Kuo esame brandesni, tuo didesnį kiekį aplinkybių galime valdyti. Nuo to, beje, priklauso ir pinigų kiekis kišenėje.
Pavyzdžiui, benamis elgeta turi minimalią atsakomybę, jis išvis už nieką neatsakingas: neturi buto, žmonos, vaikų, nieko. Ir kuo mažiau jis turi, tuo mažiau yra už ką atsakyti. Tačiau ir pinigų jis neturi.
Kuo daugiau žmogus pasirengęs prisiimti atsakomybės, tuo daugiau uždirbs. Pinigus jam suneš visi tie, kurie vengia atsakomybės.
Neretai pas psichologą atėjęs žmogus laukia, kad jam papasakos, ką daryti, kurlink irkluoti, kokiu greičiu ir netgi – kuriems galams jam apskritai irkluoti.
Iš tikrųjų specialistas gali tik viena – padėti į save įsiklausyti ir surasti savo paties sprendimus, surasti, į ką atsiliepia kliento širdis, kas jam artima ir teikia džiaugsmą. Ir atsakomybė tokiame darbe dalinamasi pusiau.
Be atsakomybės nėra nei laisvės, nei valdžios. Žmogus nevaldo netgi savo paties gyvenimo. Štai ir spręskite, kas naudingiau – likti infantiliu ar pagaliau subręsti.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…