Jeigu jums pavyko žmogui padėti, jį palaikyti ar neleisti suklysti, jis bus jums dėkingas. Tam tikrą laiką. Ir jo artimieji bus dėkingi. Tam tikrą laiką.
Pamenu epizodą, kaip vienai garsiai moteriai pavyko neleisti savo ne mažiau garsiam vyrui gerti. Ji atvažiavo pasiimti jo iš kažkokios kompanijos. Niekam anksčiau nepasisekdavo to padaryti. Ir visi ją gyrė, dėkojo aktorei už pagalbą ir išgelbėjimą.
O ji naiviai džiaugėsi pagyromis ir ne mažiau naiviai priėmė Gelbėtojos titulą. Dabar tai tapo jos nuolatine pareiga. Gelbėti, ieškoti, kontroliuoti, drausti ir pan.
Taip visada atsitinka. Jūs sėkmingai padėjote žmogui. Jūs – šaunuolis! Ir nuo šiol tai bus jūsų pareiga, jūsų darbas. Ir jūs privalėsite susidoroti su šiuo darbu. Gerai susidoroti. Jūs juk parodėte, kad galite tai padaryti, tiesa?
Taip kad malonėkite stengtis. Ir prisiimkite atsakomybę už suaugusio psichiškai normalaus žmogaus elgesį.
Jis prisigėrė? Tai jūsų kaltė. Ji susidėjo su sukčiumi, tasai ją apgavo ir metė? Tai jūsų kaltė. Dabar turite kažkaip spręsti problemą, jeigu jau apsiėmėte palaikyti ir padėti.
Jis prisirinko kreditų ir negali jų grąžinti? O jūs kur žiūrėjote? Dabar privalote padėti! Prisipirko biržoje šiukšlinių akcijų? Susipešė su savo vyru? Prarado darbą? Skauda galvą? Visa tai spręsti – jūsų darbas ir jūsų atsakomybė.
Ir jūs privalote aktyviai dalyvauti, sprendžiant visas suaugusio žmogaus problemas. Kol tasai nepasijaus gerai. Kol vėl jūsų nepagirs.
Niekas neprivalo būti atsakingu už kitą suaugusįjį, nebent jam reikia priežiūros, nebent jis neįgalus. Ir nieko nereikia gelbėti nuo jo paties elgesio.
Galima gelbėti nuo ligos ar gaisro. Nuo potvynio ar ugnikalnio išsiveržimo. Bet ir tai tik tuo atveju, jei žmogus tuo pat metu gelbėjasi pats.
Visais kitais atvejais gelbėtojo titulo geriau nepriimti. Tai įrodė ilga ir karti įvairių žmonių patirtis. Po dėkingumo visada seka neapykanta už tai, kad prastai atliekate savo pareigą. Blogai gelbėjate.
Ir tada jau pačiam tenka gelbėtis. Bėgimu nuo nedėkingų išgelbėtų…