Kaip išbandymai patikrina mūsų tikėjimą savimi

Kai atėjo aiškus supratimas, kad reikia eiti dirbti į mediciną, atsitrenkiau į neįveikiamą barjerą.

Turėjau šablonišką fantaziją – kad mano kelias bus nusėtas milijonais raudonų rožių, kad mane visur pasitiks su šampanu ir aikčios: „Kaip mes džiaugiamės, kad pagerbei mus savo apsilankymu!”

Kelias į mediciną man tapo didžiuliu išbandymu: šimtai kliūčių, darbo vietų trūkumas, mėnesių mėnesiai laukimo, nesibaigiantys pokalbiai dėl darbo, kuriuose nieko nesužavėjau ir po kurių man niekas neperskambino.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Prarasdavau viltį, ne kartą pagalvodavau: gal laikas pagaliau mesti šį savo sumanymą?! Tačiau atsitrenkusi į visišką nusivylimo dugną, vėl atsispirdavau nuo jo ir nerdavau aukštyn, kupina naujo tikėjimo. Taip ir sukosi ši karuselė: vietų nėra – atsirado vieta – pokalbis dėl darbo – jūs mums netinkate – tyla…

Prisimenu, kaip iš nuobodulio susiradau internetinį puslapį, aptikau gydymo įstaigų sąrašą ir iš to paties nuobodulio ėmiau ir paskambinau telefonu, kuriuo „prieš tūkstantį metų” ieškota psichologo. Vyriausiasis gydytojas pakėlė ragelį ir iškart pasakė, kad jie vis dar ieško ir laukia.

Dabar žinau, kad toji VIETA buvo mano.

Anksčiau uždarytos ir užrakintos durys lengvai atsivėrė ir aš žengiau keliu, kuris kardinaliai pakeitė mano pasaulėžiūrą, mąstymą, vertybes ir pradėjo gilų asmeninį virsmą.

Tada dar nežinojau, kad tai buvo pasitikėjimo ir tikėjimo savimi išbandymas, ir vos tik jį įveikiau, akimirksniu atsivėrė visos iki tol aklinai užtrenktos durys.

Be jokių pastangų ir kyšių, be jokių meilužių ar šeimyninių ryšių – pasisėmiau patirties visose prieinamose medicinos įstaigose, medicininėje reabilitacijoje, gimdymo namuose, regioninėse klinikinėse ligoninėse ir privačiose – vienu ir tuo pačiu metu dirbdama su pacientais trijose tokiose įstaigose.

Juoksitės – bet su tokiu ilgai lauktu laimės jausmu dirbau, apsivilkusi baltą chalatą, su tokia meile jį prižiūrėjau, kad anei dėmelės, anei taškelio, su tokiu pasididžiavimu vaikščiojau ligoninės koridoriais…

Tada buvau labai nustebinta, kaip pasitikėjimas savimi sugeba įveikti VISAS kliūtis, net jei tai būtų keisti įstatymai. Kaip atveria VISAS duris šalyje, kur problemos sprendžiamos neretai kyšiais ir naudingais ryšiais. Vienoje iš ligoninių kolegos kategoriškai atsisakė patikėti, kad esu priimta būtent taip, kad suorganizavo man etatą regiono sveikatos padalinys, kadangi nemaža dalis tų kolegų gavo savas vietas per ryšius ir „blatą”.

Neiškeiskite TIKĖJIMO SAVIMI į kažką mažo ir smulkaus, į kažką, kuriame jums trūks oro, į tai, kas jus kankins ir sunaikins.

Ir kuo daugiau išbandymų, tuo brangesnis jūsų PATIKĖJIMAS SAVIMI.