Pandemija, kaip ir bet kokios kitos krizės, daugybei žmonių sukėlė antrinę nerimo, baimės, depresijos bangą. Įveikti šiuos jausmus gali būti labai nelengva.
Kai manote, jog neturite ateities, jūs gyvenate praeitimi ir praleidžiate pernelyg daug laiko, galvodami apie savo klaidas, dėl jų apgailestaudami. Nuolatinis frazių „norėčiau, kad…, reikėjo padaryti…, galėjau padaryti…” kenkia mūsų protui ir organizmui, daro didelę žalą emocinei gerovei.
Vienas iš būdų susidoroti su šia problema – toliau judėti į priekį. Patarimas gali pasirodyti jums pernelyg paprastas, tačiau tai išties veikia ir padeda žengti pozityvesne linkme. Tiesiog reikia užimti save tais reikalais, kurie mums pasitaikys pakeliui.
Kai sėdime ir svarstome, kas galėjo atsitikti, ar ko negalėjo atsitikti, šis procesas suryja visą mūsų energiją, įskaitant ambicijas ir siekį tobulėti. Kad išvengtume tokios savigraužos, kur kas geriau tobulinti tai, kas jau yra ir tiesiog eiti nuo vieno darbo, nuo vieno uždavinio link kito, nepriklausomai nuo aplinkybių.
Jeigu jums sunku, būtina prisiversti eiti į priekį, tik ne didžiuliais šuoliais, bet mažais žingsneliais, suskaldydami uždavinius į nedideles dalis, kurios atrodys ne tokios bauginančios.
Iš pradžių išvardinkite tris uždavinius, kuriuos būtina atlikti kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, fiziniai pratimai, dušas ir darbo reikalai (ar darbo paieškos). Aš motyvuoju save, sakydamas sau, kad jeigu negaliu sugalvoti ko nors pozityvaus, kai atsirado daug laisvalaikio, tada reikia tiesiog susitvarkyti spintas, pavyzdžiui, o jeigu to daryti nemėgstu, būtinai sugalvosiu ką nors kita.
Jei praradote darbą ar verslą, jums dabar sunku jaustis patenkintam, tačiau būtina stengtis daryti geriausia, kas gaunasi, kiekvieną dieną, kitaip viršų paims negatyvūs jausmai. Kaip jau sakiau, tai neturi būti baisiai rimti reikalai, svarbiausia suprasti esmę, kad atsirastų šansas pasveikti.
Visa šita krizė su pandemija spėjo pridaryti tiek daug psichologinės žalos, kad prireiks ne ką mažiau laiko, kad grįžtų šioks saugumo ir normalaus gyvenimo jausmas. O šiuo momentu paprasčiausiai reikia pasitelkti kantrybę, nes labai sudėtinga gyventi, kai jautiesi prislėgtas ir sugniuždytas. Kyla baimė, kadangi imate save klausinėti, ar apskritai kada nors pasibaigs šita krizė arba šita jūsų bloga nuotaika. Neįkriskite į šią duobę, o jeigu jau taip atsitiko, prisiverskite išsiropšti iš jos, padarius ką nors kasdieniško, tačiau būtino.
Norint išmokti atsipalaiduoti, kai nerimaujate dėl ateities, reikia išmokti eiti į priekį, neužsiciklinant į praeitį.
Taip, reikalinga tam tikra praktika, kad iš pertvarkytumėte mąstymą ir atitinkamu būdu susidorotumėte su krizės sukeltomis deformacijomis, kuriose gyvename, tačiau žmonės daro tai kiekvieną dieną, ir tai išties veikia.
Nežiūrint į tai, kad kai kurių mano mėgstamų dalykų nebeliko, aš paprasčiausiai tikiu, kad galiu susirasti kitų veiklų, kad jos užims senųjų reikalų vietą – šitaip aš koreguoju savo lūkesčius, kad galėčiau plaukti pasroviui ir kūrybiškai prisitaikyti prie realybės. Mums visiems teko tai daryti ir anksčiau, tačiau niekada – tokį ilgą laikotarpį. Mums visiems paprasčiausiai reikia darbuotis su savimi, kad išliktume dėmesingi, atsipalaidavę ir sveiki.
Reziumuojant galima pasakyti, kad būtina žengti į priekį, atliekant kasdieninius darbus, mažais žingsneliais, tačiau būtinai žengti, judėti, gyventi. Taip pat norėčiau pasakyti, kad šis laikmetis turi ir savų pranašumų. Jis atves mus į kažką visiškai nauja, o naujumas visada kelia nuostabos jausmą. Dėl to aš paprasčiausiai kuo daugiau mėgausiuosi šiuo sezonu, nes suprantu, kad po to, kai visa tai pergyvensime, bus naujų įdomių įvykių.