Kitiems patogus elgesys

Visiems mums būdinga aukoti savus interesus ir daryti, kas patogu kitiems. Apsiimame atlikti svetimą darbą, pasisiūlome užsiimti daug darbo reikalaujančia ir visiškai neįdomia veikla, negalime atsisakyti išpildyti prašymo, perkame nereikalingus daiktus, pasakojame dalykus, kurių nereikėtų pasakoti ir t.t.

Vieniems žmonėms toks elgesys – išimtis iš taisyklių, kitiems – įprastas reikalas. Jeigu darote tai vis dažniau ir dažniau, šis tekstas – jums. Jis padės susigaudyti priežastyse ir išsiaiškinti, ką daryti.

Mums labai daug pasakojama apie priklausomybę nuo narkotikų ar alkoholio, tačiau šiandien vis dažniau kalbama apie priklausomybę nuo kitų žmonių. Emociškai priklausomi žmonės veikia savo nenaudai, kad padarytų įspūdį aplinkiniams, nusipelnytų pritarimą žmonių, kurių galbūt net nepažįsta.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Atrodytų, kuriems galams? Juk niekas neverčia, niekas neprovokuoja. Tačiau tokie žmonės tikisi, jog jų pasiaukojimas bus įvertintas. O nesulaukę pageidaujamos reakcijos, keikia save, prisiekinėja daugiau taip nedaryti. O sekantį kartą elgiasi lygiai taip pat. Daro tai, kas prieštarauja jų planams, kas neatitinka jų galimybių, viską daro taip, kaip patogu kam tik norite, bet tik ne jam pačiam.

Pernelyg didelė priklausomybė nuo svetimo emocinio palaikymo ir pritarimo ir bandymai visa tai „nusipelnyti”, galiausiai baigiasi dideliais nusivylimais. Anaiptol ne visi ir ne visada pasirengę įvertinti tokį „pasiaukojimą” ir nežiūrint į visas mūsų pastangas neskuba dėkoti.

Tačiau svarbiausia, kad nuo emocijų priklausomam žmogui visada maža to pozityvaus įvertinimo, kurį jis gauna – kad ir kaip jį aplinkiniai begirtų. Jo nusivylimas pagrįstas tuo, kad išoriniai vertinimai nepavirsta vidiniais. Giriamas svetimų, jis nesijaučia savimi patenkintas pats.

Žinoma, kad jaustumės pasitikintys ir stabilūs, mums reikia dėmesio ir pritarimo iš tų žmonių, kuriuos gerbiame, vertiname, mylime. Mes visi tam tikra prasme turime šią priklausomybę.

Bet jeigu jaučiame, kad ši priklausomybė pradeda smarkiai trukdyti gyventi savo gyvenimą, reikia pabandyti nušokti nuo „emocinės adatos” ir apginti asmeninę erdvę. Kaip tai padaryti?

Septyni žingsniai į laisvę

Pirmasis žingsnis. Išsiaiškinti detales

Reikia prisiminti kokį nors savo poelgį, dėl kurio vėliau pradėjome gailėtis, pergyventi, pykti ir niekaip nesigavo nusiraminti, vis iš naujo ir iš naujo sukant galvoje vieną ir tą patį epizodą. Pasistenkime suprasti, kodėl pasielgėme būtent taip, kas pastūmėjo atlikti akivaizdžiai nenaudingus veiksmus.

Svarbu nemąstyti apie problemą globaliai ir nevertinti savo asmenybės apskritai, apibendrintai, o kiek galima labiau sukonkretinti klausimą ir paanalizuoti konkrečią situaciją. Reikia užduoti sau tikslingus, konkrečius klausimus iš esmės: „Kodėl aš taip pasielgiau? Ko tikėjausi ir ką gavau? Ką praradau? Kiek visa tai atitinka mano interesus ir planus?

Jei atsakysime sau į šiuos ir kitus klausimus, bus aišku, kodėl tuo atveju pasielgėme būtent taip, o ne kitaip. Jei suvoksime, kas paskatino neracionaliai elgtis, sekantį kartą jau galėsime bandyti taip nesielgti.

Kuo geriau suprasime save ir savo motyvus, tuo geriau kontroliuosime elgesį kiekvienoje konkrečioje situacijoje ir apskritai gyvenime.

Antrasis žingsnis. Suformuoti savivertę

Emociškai brandaus žmogaus elgesį smarkiai įtakoja vidiniai vertinimai, o ne išoriniai. Žmogaus požiūris į save globaliai nesikeičia, net jeigu jo nepagyrė, nepritarė ar tiesiog nepastebėjo, kiek pastangų jis dėjo, kokį darbą nuveikė. Susidūręs su negatyvia reakcija arba abejingumu, jis išanalizuos situaciją – vertėjo tai daryti, ar nevertėjo – ir pasidarys sau išvadas.

O emociškai nesavarankiškas žmogus iškart save nuvertins: „Koks aš kvailys! Kam aš tai padariau?!” – galvos apie poelgį, kuriuo dar prieš penkias minutes baisiai didžiavosi.

Reikia formuoti stabilią savivertę, ji taps tuo stuburu, tuo atramos tašku, kuris leis jums vykdyti „savarankišką politiką” ir nepriklausyti nuo kitų žmonių nuotaikos. O tam reikia pažinti save, savo neabejotinus pliusus ir akivaizdžius minusus.

Trečiasis žingsnis. Nelaukti kitų žmonių įvertinimų

Malonu, kai mums pritaria, tačiau būtina suprasti, kad aplinkiniai negali visą laiką demonstruoti mums savo palankumo, pritarimo, susižavėjimo, t.y. pakrauti mūsų „akumuliatorius” teigiamomis emocijomis. Siekti šito beprasmiška. Reikia turėti galvoje, kad bet kokia priklausomybė – tai bandymas gyventi svetimų resursų sąskaita. Dėl to išmokite gauti malonumą iš atlikto darbo bet kokiomis sąlygomis ir nesiorientuoti į aplinkinių pagyras.

Ketvirtasis žingsnis. Susirasti vidinius stimulus

Išsiaiškinę emocinės priklausomybės mechanizmą, galite pradėti siekti, kad išorinis stimuliavimas pereitų į vidinį. Būtent taip formuojasi emocinis atsparumas, atsiranda asmeninė atsakomybė už savo emocinę būseną. Dėl to labai svarbu atpažinti savo poreikius ir troškimus: kuo mes esame savarankiškesni juos pildydami, tuo mažiau priklausome nuo kitų žmonių požiūrio į mus.

Reikia ieškoti to, kas įkvepia ir leidžia vystytis, tobulėti. Tai gali būti darbas, dvasinės vertybės, pomėgiai. Reikia palikti vietos sau, savo poreikių tenkinimui, kartais tai gali būti tiesiog poreikis pabūti vienam, kad pasiektume tikslus, kurie gali neturėti nieko bendro su kitų žmonių pažiūromis.

Penktasis žingsnis. Išsaugoti savo Aš

Tai visiškai nereiškia, kad reikia absoliučiai ignoruoti aplinkinių nuomones. Remtis vien tik savo požiūriu nenatūralu. Dėl to neverta visiškai neigti emocinės priklausomybės nuo aplinkos.

Mes juk suprantame, kad tėvų, kaimynų, draugų, mokytojų, kolegų nuomonės persipina, „susilydo” ir suformuoja mūsų Aš, mūsų vidinį pasaulį. Čia būtina susirasti aukso vidurį. Iš vienos pusės būti atviram, siekti bendrauti su žmonėmis, o iš kitos – likti savimi, nepriklausomu ir laisvu.

Šeštasis žingsnis. Pripažinti save

Kuo aiškiau suvokiame savo emocinę priklausomybę, tuo mažiau priklausome nuo svetimų nuomonių, nuotaikų ir reakcijų ir tuo geriau suprantame savo neracionalių poelgių prigimtį. Ir nereikia savęs smerkti, be pergyvenant dėl vienos ir tos pačios priežasties. Na, padariau tai padariau…

Svarbiausia – suprasti, kas mus tai paskatino ir sekantį kartą pasielgti kitaip. Suteikti sau daugiau laisvės ir savarankiškumo priimant sprendimus. Šitaip galėsime ramiau reaguoti ir į savo poelgius, net jeigu jie nepridės simpatijos mums kitų žmonių akyse, ir į savo asmenybės bruožus, net jeigu jie nekelia pagarbos ir susižavėjimo, juk mes negalime būti geri absoliučiai visiems.

Septintasis žingsnis. Atskirti save nuo kitų

Kad sumažintume emocinę priklausomybę, reikia visą laiką turėti nusibrėžus aiškią liniją tarp savęs ir kitų: „Štai čia aš, o čia – jis. Aš galiu turėti savus jausmus, savus troškimus, o jis – savus, ir tai nekelia grėsmės mūsų santykiams”.

Kad ir koks reikšmingas mums būtų žmogus, mes negalime ir neturime būtinai jausti tų pačių emocijų ir norėti to paties. Dėl to reikia palaipsniui, žingsnis po žingsnio mokytis atskirti savus ir svetimus poreikius, savus ir svetimus jausmus.

Žinomas psichoterapeutas F. Perlzas kartą pasakė: „Aš esu aš. Tu esi tu. Aš užimtas savais reikalais, tu – savais. Aš šiame pasaulyje esu ne tam, kad atitikčiau tavo lūkesčius, o tu ne tam, kad atitiktum maniškius. Jeigu mes susitikome – labai šaunu. Jeigu ne – nieko nepadarysi”.