Spąstai, į kuriuos patenkame, kai pradedame save keisti

Egzistuoja spąstai, į kuriuos patenka visi, kas nusprendė save pakeisti. Visa tai guli paviršiuje, tačiau taip gudriai suregzta, kad būtinai įsmuksime į šią duobę.

Pati savaime idėja pakeisti save ar pakeisti savo gyvenimą veda tiesiai į šiuos spąstus. Išleidę iš akių svarbiausią grandį, galime atsidurti dar prastesnėje situacijoje nei buvome anksčiau.

Nusprendę pakeisti save ar gyvenimą, mes pamirštame susimąstyti apie tai, kaip sąveikaujame su savimi arba su pasauliu. O nuo to, kaip tai darome, kaip tik ir priklauso tai, kas vyks.

Daugeliui iš mūsų pagrindinis būdas sąveikauti su savimi – prievarta. Nuo vaikystės mus mokė, kad reikia save perlaužti ir sulaužyti, kad gautume norimą rezultatą. Valia, savidisciplina, jokių nuolaidų. Kad ir ką pasiūlytume tokiam žmogui, užsiėmęs saviugda jis imsis prievartos.

Reikia išsikelti tikslą ir jo siekti? Įvarysiu save į ligas, kaudamasis už iškart penkių tikslų įgyvendinimą.

Vaikus reikia auklėti švelnumu? Užmylėsime vaiką iki isterijos, tuo pat metu slopindami savo poreikius ir savo susierzinimą vaiku.

Mes tampame panašūs į žmogų, kuris įsisavina įvairius darbo įrankius, mokėdamas tik vieną veiksmą – kalti vinis. Jis ir plaktuku kals, ir mikroskopu, ir knyga, ir paėmęs puodą – vėlgi kals vinis. Nes nieko daugiau kaip tik kalti vinis nežino ir nemoka. Ir jei kažkas nesigaus, ims kalti vinis į save.

O dar yra paklusnumas – viena iš prievartos savo adresu rūšių. Jos esmė ta, kad svarbiausia gyvenime – sąžiningai laikytis instrukcijų. Paveldėtas vaikiškas paklusnumas, tik vietoje tėvų dabar – verslo guru, psichologai, politikai, žurnalistai…

Psichologo patarimai, kaip svarbu išsiaiškinti bendravime savo jausmus, šiuo atveju bus suvokiami kaip įsakymai. Ne svarbu išsiaiškinti, o visada aiškinkis. Ir apsipylę prakaitu mes eisime aiškintis santykių su viskuo, ko anksčiau bijojome.

Neradę savyje jokios atramos, jokio palaikymo, varomi į priekį vien paklusnumo energijos, galiausiai įsmunkame į depresiją, griaudami ir save, ir santykius. Ir baudžiame save už nesėkmes: „Man gi pasakė, kaip teisingai daryti, o aš nesugebėjau!” Infantilu? Taip. Absoliučiai negailestingas elgesys su savimi.

Ir labai retai mumyse pasireiškia kitas sąveikavimo su savimi būdas – rūpestingumas. Kai atidžiai save tyrinėji, kai aptinki stiprias ir silpnas savo puses, kai mokaisi su visu tuo elgtis. Mokaisi save palaikyti, o ne vyti save per prievartą į tikslą. Atsargiai, be skubėjimo, pagaunant save už rankos, kai įprasta prievarta savo atžvilgiu vėl išplauks į paviršių. Nes juk galima taip aršiai savimi rūpintis, kad niekam geruoju nesibaigs.

Ir, beje: kai atsiranda rūpestingumas, neretai pradingsta noras save keisti.

.



Naujienos iš interneto

Šių produktyvumo gudrybių verta pasimokyti iš vaikų: 5 paprasti būdai

Kai kuriems suaugusiems vertėtų pasimokyti iš vaikų, kaip spręsti neįprastas, nestandartines užduotis…

Tas, kuris su jumis negerai pasielgė – praras laimę

Neteisybė, niekšiškas poelgis, atliktas sąmoningai, visada sugrįžta žmogui, kuris taip pasielgė. Žinoma,…

Neįprasčiausi muzikos instrumentai istorijoje

Mus supantis pasaulis kupinas muzikos. Be to, melodingų garsų galima išgauti ne…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *