Žmonės dažnai kreipiasi į psichologus turėdami vieną tikslą – nedelsiant, tučtuojau numalšinti skausmą. Kuo greičiau nustoti jį jausti – ir vėl bėgti į gyvenimą, į darbą, į šeimą. Tarytum robotai. Gyventi ir nesijaudinti. Gyventi ir nesukti sau galvos dėl įkyrių minčių. Gyventi ir nieko nejausti.
Greitai lekiantis laikas. Žaibiška jausmų kaita. Nėra vietos, kur galima būtų išjausti ir išgyventi skausmą.
Nes skausmas yra susijęs su jausmais. Tai – rodiklis. Ten, kur pažeistas mūsų vientisumas, ten ir skauda. Ten, kur yra žaizda, skauda. Ten, kur yra žaizda, negali neskaudėti. Jeigu organizmas gyvas, jis skausmu reaguoja į traumą, ligą, nesėkmę.
Yra išeitis: tapti kiborgu, robotu, mašina, tada skausmo nebus. Niekada. Bet tada ir saulėlydis nebus malonus, ir vynas nebus skanus, ir katė jokio džiaugsmo nekelia. Tai juk irgi susiję su jausmais.
Žaizda neužgyja akimirksniu. Užtepkime ant jos nuskausminamojo tepalo. Uždėkime ant jos tvarstį. Žaizda neužgis, kol neįsijungs visi gynybos ir atstatymo mechanizmai. Negalima priversti kraujo krešėti greičiau ar ląstelių atsinaujinti greičiau. Viskas vyksta savo greičiu ir savo laiku.
Taip pat yra ir su psichika. Jai reikia leisti įveikti visus reikalingus etapus. Negalima jos tyčia stabdyti (nekrapštyti žaizdos), negalima jos spartinti (iš karto tepti vieną priemonę po kitos). Reikia leisti jai pačiai išsiskaudėti.
Praradimas kelia skausmą. Išsiskyrimas kelia skausmą. Skaudina blogo turinio žinutė. Neatsakyta žinutė skaudina dar labiau. Skaudina šiurkštus žodis. Nemeilė. Ignoravimas. Pavydas.
Tačiau reikia ne bėgti nuo viso to, ne stengtis pasislėpti, o pergyventi. Kaip per gripą, kai reikia išsigulėti lovoje, geriant arbatą su citrina. Reikia priimti šį skausmą ir šią būseną.
Reikia pripažinti ir įvardyti tai, ką jaučiate. „Taip, aš pavydžiu.” „Taip, aš bijau ją prarasti, mirtinai bijau”. Ir jausti. Verkti. Pykti. Išlieti pyktį. Kankintis, žiūrint į nuotraukas.
Rašyti kvailus laiškus. Galima neišsiųsti, tiesiog rašyti. Skirkite dalį savo laiko situacijos skausmui išgyventi. Pabūti joje. Neužtušuojant, nepersijungiant į kitus dalykus, nesiblaškant. Specialiai skirti laiko, kad sąmoningai išgyventumėte, išjaustumėte skausmą.
Psichika pati įjungs savo gynybinius mechanizmus. Jei nesikišite, jie įsijungs. Persirgsite skausmą – ir ateis apatija, abejingumas. Paskui ateis ramus supratimas apie tai, kas įvyko. Paskui – susitaikymas su situacija ir noras gyventi toliau. Būtent tai jūs norėjote gauti iš karto, skubiai, nedelsiant, pačioje pradžioje.
Suprantu, kad tai keistas receptas. Bet juk patys žinote: bet kokio nuskausminamojo vaisto poveikis anksčiau ar vėliau baigiasi, o žaizda realiai nustoja skaudėti tik tada, kai užgyja.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…