Skausmas nebūna nei beprasmiškas, nei nereikalingas. Skausmas – ne pašnekovas draugiškiems pasisėdėjimams, ne tvirtas petys, kad išsiverktum. Skausmas – tai mokytojas. Išmintingas, kantrus, griežtas mokytojas, kuris ateina pas mums vien tam, kad padėtų išgyventi ir užaugti, tapti tobulesniu.
Skausmo reikia mokėti klausytis. Ir išgirsti. Jį reikia suprasti.
Skausmas – ne priešas. Jis ateina ne tam, kad jus sunaikintų ar pribaigtų. Jis ateina, kad paaiškintų, parodytų, įrodytų tai, ko šiuo metu negalite patys suprasti, be skausmo. Skausmas – tai kraštutinė priemonė jūsų sąmonei pažadinti. Jis visada ateina reikalingu momentu, kai tu, įklimpęs į kasdienybės pelkę, skęsti iliuzijose ar degini savo neįkainuojamą laiką beprasmiškai rutinai – štai tada jis ir ateina. Ir iš pradžių tyliai pašnabžda: eini ne tuo keliu. Tačiau tu neišgirsti. Toliau tinginiauji, pataikauji ydoms, kaupi nuoskaudas ir pykčius, prievartauji širdį neapykanta… Ir skausmas pakelia balsą, ima šaukte šaukti, kad pagaliau išgirstum. Tie šauksmai skausmingi, bet tu vis tiek nenori pripažinti skausmo, nesutinki jo klausytis.
Mūsų visuomenėje nepriimta įsiklausyti į save, nemadinga tikėti tuo, ko negalima pačiupinėti, suskaičiuoti, išmatuoti ir pervesti į savo sąskaitą banke. Iš mūsų šaiposi, jei pademonstruojame nuoširdumą ar nesavanaudiškumą. Iš visų pusių pilasi patarimai, ką reikia daryti, ko turime klausyti, paskui ką sekti ir ko siekti. Ir mes apkurstame. Paskęstame nesiliaujančiame svetimų balsų, minčių ir nuomonių triukšme. Numirštame savo širdyse.
Ir visgi kai kurie iš mūsų turi šansą išsigelbėti. Kalba eina apie tuos laimės kūdikius, kurių skausmas visą laiką budi ir saugo. Apie žmones, kurių širdys vis dar pajėgios išgirsti, suvokti, patikėti, sekti paskui skausmą ir išgyti.
Taip, tai sunkus darbas. Tiek sunkus, kad daug kam lengviau numirti, nei pasimokyti iš skausmo. Tačiau patikėkite, žengdami paskui skausmą, žingsnis po žingsnio, greitai suprasite, kad jis jus veda į visiškai kitą pasaulį. Ten, kur tu pats sugebėsi save kurti. Tokį save, kokio dar niekas nematė. Kokiu, kaip tau sakė, niekada negalėsi tapti. Tokį, kuris galės save girdėti. Per skausmą ateisi į begalinių galimybių pasaulį.
O skausmas – tai tik viso labo talentingas chirurgas. Jis išoperuoja klaidingus įsitikinimus, klaidas ir baimes, kurios užgožė tavo protą ir širdį. Operacijos metu skauda, kad paskui taptum sveikas. Kad pajėgtum, nugalėtum ir patikėtum savimi. Skausmas transformuoja. Jį išgirdęs, užkopsi vienu laipteliu aukščiau viso to, kas žudo tavo vidinį pasaulį. Dėl to tiesiog sustok ir įsiklausyk…
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…