Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės daugeliui nepatinka.
O jie patys, priešingai, yra pasirengę bendravimui, su jais lengviau užmegzti draugystę ir tvarkyti bet kokius kitus reikalus. Tačiau tokių mes tiesiog pakęsti negalime.
Išsiaiškinkime, kodėl?
Ne tokie, kaip visi
Tai – pat pirmas dalykas, kuris krenta į akis. Jie labai skiriasi nuo kitų. Jie gyvena laisvai, niekam nieko nėra skolingi. Kaip jie drįsta nesikankinti ir nekentėti bendravime? Ne, tai tikrai nėra normalus žmogus. Nuo jo tiesiog dvelkia kažkuo nemaloniu.
Stengiasi būti laimingas
Savimi pasitikintys žmonės yra laimingi. Jie nelaukia stebuklų, nesistengia niekam įtikti ar bet kokia kaina pritapti. Jie tiesiog pasiima tai, ko nori. Nesvarbu, kokiu mastu.
Sukurti, pavyzdžiui, šeimą – tai jų atsakomybė ir jie nelaukia, kol partneris/partnerė pradės juos džiuginti.
Šie žmonės gyvena čia ir dabar. Ir plačiosioms masėms tai labai nepatinka. Juk būtina svajoti, labai daug galvoti, bet visiškai nieko nedaryti. O taip pat dalytis su kitais savo nesėkmėmis.
Jiems viskas gaunasi
Labiausiai žeidžia tai, kad jų strategija veikia ir duoda rezultatą. Ir tai labiausiai skaudina aplinkinius žmones. Niekas taip neerzina, kaip kieno nors kito sėkmė tavo paties nesėkmių fone. Šitas žmogus maža to, kad nėra toks kaip mes, bet jis dar ir laimingas, jam dar ir viskas gaunasi. Ne, tai – absoliutus nukrypimas nuo elementariausių žmogiškumo normų.
Jiems nerūpi kitų žmonių nuomonė
Silpni žmonės visada stengiasi pakenkti kitiems. Tačiau koks nusivylimas juos užplūsta, kai staiga pamato, jog subrendusios asmenybės į visa tai nereaguoja. Kad jiems tai visiškai nerūpi.
Galite juos išvadinti bjauriausiais žodžiais, galite juos kritikuoti, jie vis tiek eis savo keliu. Ir tai labai piktina visuomenę. Juk visi turi reaguoti. O šitie – nereaguoja!
Kaip matome iš šių punktų, pagrindinė nemeilės tokiems žmonėms priežastis yra pavydas. Daugeliui žmonių nemalonu stebėti tuos, kuriems viskas gaunasi. Jie nesibodi daryti, elgtis taip, kaip nesielgia niekas kitas.
Teoriškai tai turėtų kelti pasididžiavimą ir motyvaciją, tačiau plačiojoje masėje provokuoja tik pyktį ir apmaudą.
Štai kodėl taip mažai girdime istorijų apie laimingas santuokas, apie poras be smurto ir toksiško elgesio. Pačios tokios šeimos apie tai nekalba, o pikti pavyduoliai nemėgsta to viešinti.
Juk tada ir jų pačių gyvenimas pasirodys esąs ydingas, kreivas ir šleivas. O ar kam nors norisi tai pripažinti? Ne. Todėl geriau atakuoti tuos tobuluosius, kad įsitemptum juos žemyn, pas save, į savo nevykėlių pasaulį.
Tačiau mes su jumis visada turime pasirinkimą: būti nepriklausomais ir laimingais arba priklausyti bendrai masei, ir jaustis piktiems bei nelaimingiems.