Praktiškai bet kurios technikos, turinčios turtingą praeitį, istorijoje esama daug įdomių, bet nelabai akivaizdžių faktų, kurie plačiajai visuomenei nėra gerai žinomi. Pavyzdžiui, kai kurie iš jų susiję su beveik visais egzistuojančiais keleiviniais lėktuvais, tiksliau, su jų spalva: didžioji dauguma lėktuvų fiuzeliažų yra dažomi baltai. Su keliomis išimtimis.
Šiek tiek istorijos

Žinoma, ne visi ir toli gražu ne visada lėktuvus dažydavo baltai, veikiau toks spalvų pasirinkimas atsirado dėl ilgametės patirties, didžiulių finansinių išlaidų ir daugybės avarijų, įvykusių per dešimtmečius eksploatacijos.
Jungtinėse Amerikos Valstijose, o taip pat ir kitose šalyse, orlaiviai iš pradžių apskritai nebuvo dažomi, jie buvo poliruojami. Kam šovė į galvą ši puiki idėja, nežinia, bet dėl gražaus vaizdo lėktuvo fiuzeliažas buvo nušveičiamas iki veidrodinio blizgesio. Taip lėktuvas tapo gražesnis ir labiau atkreipdavo į save dėmesį, gerai, kad pats aliuminis pradėtas naudoti lėktuvų konstravimo aušroje, o pradžią jam padėjo kaip tik broliai Wrightai.
Be to, nupoliruotas lėktuvas turėjo mažesnį svorį, ir skirtumas buvo gana pastebimas. Dažymui vienu sluoksniu buvo sunaudojama nuo 80 iki 250 kilogramų dažų, o tai reiškė, kad lėktuvas įgydavo papildomą svorį ir eikvojo papildomus degalus.

Tai truko nelabai ilgai, ir beveik visi vežėjai greitai perėjo prie fiuzeliažo dažymo, o viskas – dėl finansų. Norint apsaugoti korpusą nuo korozijos ir išlaikyti blizgančią išvaizdą, jį reikėjo dažnai poliruoti ir padengti apsauginiu mišiniu, o tam reikėjo daugiau pinigų, nei įprastam dažymui.
Tiesa, buvo ir kita, grynai estetinė priežastis. Kai kurios bendrovės pradėjo iš dalies gaminti fiuzeliažus iš šiuolaikinių kompozitų, o plastikinės dalys neatrodė labai gerai. Labiausiai užsispyrusi buvo „American Airlines“, kuri paskutinį savo lėktuvą nudažė 2013 m., tačiau dar anksčiau, 1976 m., lėktuvų dažymas pagrindine balta spalva tapo beveik standartu. Žinoma, šis standartas yra neoficialus, tačiau ši spalvinė schema pasirodė tokia praktiška, kad ją pritaikė beveik visi oro vežėjai, ir ne veltui.
Balta spalva pagerina matomumą paukščiams

Lėktuvui paukštis yra natūralus priešas Nr. 1, kadangi susidūrimas su juo sukelia rimtų pasekmių, o dėl to kaltas didelis greitis. Netgi nepasiekęs kreiserinio greičio lėktuvas skrenda pakankamai greitai, todėl susidūrimas su kelis kilogramus sveriančiu paukščiu gali padaryti didelę žalą.
Fiuzeliaže atsiranda įlenkimų ir skylių, išbyra pilotų kabinos langai ir netgi variklis gali sugesti, jei į jį atsitrenkia paukštis. Vienintelis būdas to išvengti – padidinti orlaivio matomumą jį nudažant baltai. Tai viena iš atsargumo priemonių, padedančių pasirūpinti orlaivio saugumu ir keleivių bei įgulos narių gyvybėmis. Nepaisant to, susidūrimų vis tiek pasitaiko nedideliame aukštyje.
Finansiniai klausimai

Lėktuvo fiuzeliažo dažymas balta spalva be kita ko yra dar ir geras būdas oro vežėjui sutaupyti ne tik savo, bet ir kitų bendrovių pinigų. Jokie kiti dažai ant fiuzeliažo neišsilaiko pernelyg ilgai, o balta spalva yra patvaresnė už bet kurią kitą spalvą. Kadangi lėktuvas daug laiko praleidžia tiesioginiuose saulės spinduliuose, kitos spalvos pradeda gana greitai blukti, net jei dažai turi apsaugą nuo ultravioletinių spindulių.
Bet kokiu atveju danga nusidėvi dėl dulkių ir įtrūkimų, atsirandančių dėl temperatūros svyravimų, todėl orlaiviai pagal reglamentą reguliariai perdažomi.
Problema ta, kad dažai, į kuriuos pridėta dažomųjų pigmentų, yra brangesni už baltus, o kadangi sunaudojamas labai didelis kiekis, skirtumas gali siekti dešimtis tūkstančių dolerių. Ir tai išleisti teks tik vieno orlaivio dažymui. Žinoma, būna ir kitų spalvų, tačiau baltos spalvos procentinė dalis yra daug didesnė.
Istorija su nereikalingomis išlaidomis ir taupymu kartojasi, kai konkretus orlaivis pakeičia nuomininką. Esmė ta, kad oro vežėjai nuomoja savo lėktuvus ir kartu ant jų uždeda savo atpažinimo ženklus – firminę spalvinę schemą ir logotipus. Ir čia vėlgi svarbų vaidmenį vaidina kaina – balta spalva visada yra pigesnė.
Baltos spalvos orlaivį lengviau prižiūrėti

Kaip ir lengvajam automobiliui, taip ir keleiviniam orlaiviui reikalingas remontas ir priežiūra – komponentų ir dalių keitimas arba antikorozinis apdorojimas. Problema ta, kad lėktuvo eksploatavimo sąlygos yra daug blogesnės nei automobilio. Didžiulės apkrovos, dideli temperatūros pokyčiai nuo didelio pliuso iki didelio minuso, nuolatinis drėgmės, dulkių ir vibracijos poveikis.
Lengviausias būdas aptikti gedimą – vizualiai apžiūrėti orlaivį, o čia labai padeda balta spalva. Fiuzeliažo įtrūkimai, rūdys ir technologiniai skysčiai puikiai matomi ant idealiai baltos dangos.
Orlaivis tarnauja ilgiau

Kaip bebūtų keista, balta spalva šiek tiek pailgina orlaivio eksploatacijos be sutrikimų laiką. Jo paviršius užima didelį plotą, todėl sugeria daug saulės energijos ir gali smarkiai įkaisti. Kaitimą galima sumažinti atspindint bent dalį spinduliavimo, o geriausias būdas tai padaryti – nudažyti baltai. Tokiu atveju fiuzeliažas ne taip įkaista, todėl mažiau deformuojasi ir ilgiau tarnauja.

Bene akivaizdžiausiai šį principą pademonstravo „Concorde“. Pagrindinė jo ypatybė yra greitis – jis sudaro 2,23 Macho, t. y. dvigubai didesnis už garso greitį. Lėktuvą bandyta dažyti kokia nors linksma ir akį traukiančia spalva, tačiau lėktuvo korpusas, skrendant tokiu greičiu, labai kaito, todėl buvo grįžta prie baltos spalvos.
Galiausiai tik dalinis saulės šviesos atspindys sugebėjo sumažinti temperatūrą iki priimtino lygio. 1996 m. bendrovė „Pepsi“ įtikino „Concorde“ savininkus nudažyti lėktuvą mėlyna spalva, už ką sumokėjo didelę sumą. Tačiau su tokiu šviesą sugeriančiu apipavidalinimu lėktuvas galėjo skristi kreiseriniu greičiu tik 20 minučių, ir korpusas perkaisdavo. Todėl po dviejų savaičių dažai pradėjo luptis.

Žinoma, taisyklėse būna išimčių, ir jų yra nemažai. Kai kurie lėktuvai nudažyti visomis vaivorykštės spalvomis, o kai kurie atrodo tarsi nužengę nuo vaikiškų spalvinimo knygelių puslapių. Tačiau tai ne paneigia taisyklę, o greičiau ją patvirtina. Tokių lėktuvų egzistavimo priežastis yra viso labo pinigai. O balta spalva – tai ne dėsnis ar standartas, o tik per daugelį metų susiformavusi praktika. Jei kas nors dėl kokių nors tikslų nusprendžia daryti kitaip, tereikia išleisti pakankamai papildomų pinigų.