Žmogus, laikydamas save kūrinijos viršūne, mano, kad yra protingiausia būtybė žemėje. Kartu darome prielaidą, kad gyvūnai (ypač naminiai) taip pat pasižymi tam tikru protu, tačiau visiškai neigiame galimybę, kad protauti gali augalai. Apie protą praradusius žmones įprasta sakyti, kad jie gyvena augalinį gyvenimo būdą. Ar žodis „daržovė“ jums nieko nesako?
Iš tikrųjų mūsų įsivaizdavimai ir vertinimai apie augalus yra juokingi ir itin primityvūs.
Senovės žmonės manė, kad augalai yra ne tik protingi, bet ir dvasingi
Garsus viduramžių gydytojas Paracelsas savo „Okultinėje botanikoje“ rašė, kad kiekvienas augalas turi protą ir netgi sielą. Tai žinojo ir senovės išminčiai. Kažkodėl manome, kad augalai negali jausti, kentėti – juose vyksta tik tam tikros cheminės reakcijos. Be to, kam jaudintis, pergyventi, jei negali nei pabėgti nuo pavojaus, nei apsiginti?
Šiuolaikinių mokslininkų tyrimai paneigia šią nuomonę. Iš pradžių pasirodė duomenys, kad augalai jaučia skausmą, kai būna sužeisti, ir skleidžia „šauksmus“, kuriuos suvokia jų žalieji bičiuliai kaimynai ir registruoja galvanometrai. Taip pat nustatyta, kad augalai, kaip ir žmonės, kenčia troškulį ir alkį, kad jie turi savotišką imuninę sistemą ir struktūras, panašias į nervines skaidulas. Galiausiai augalai tarpusavyje keičiasi informacija.
1926 m. indų mokslininkas Džagdišas Čandra Bosas (Jagdish Chandra Bos) nustatė, kad augalai į dirginimą reaguoja elektros impulsais. Ilgą laiką į šį faktą nebuvo kreipiamas didelis dėmesys, tačiau dabar mokslininkai išsiaiškino, kad elektriniai signalai apdorojami ląstelių membranose, ir dėl to augalai jautriai stebi aplinkos pokyčius ir į juos reaguoja keisdami žydėjimo laiką, lapų skaičių ir augimo greitį.
Augalai moka kvapų kalbą
Šiuolaikiniai cheminiai prietaisai parodė, kad kvapai augalams pakeičia žodžius ar garsus ir gelbsti juos nuo mirties, kaip kad mus pagalbos šauksmas. Šią „kvapų kalbą“ supranta ne tik augalai, bet ir aplink juos šliaužiantys ir skraidantys plėšrūs vabzdžiai.
Pasak amerikiečių mokslininko Eriko Deiviso (Eric Davis), kai augalus užpuola kenkėjai, apie tai sužino visi jų gentainiai. Pasirodo, augalų pasaulis taip pat kupinas gudrumo ir kovos: jis reaguoja į daugybę išorinių dirgiklių, mobilizuoja visas jėgas, kviečiasi į pagalbą tinkamus sąjungininkus, maskuojasi ir spendžia klastingus spąstus. Jis netgi įsivaizduoja, kas jo laukia, ir stengiasi išvengti nelaimės – faktiškai keičia savo likimą. Kartais augalų elgesys toks „apgalvotas“ ir sudėtingas, kad kyla klausimas, gal jie iš tiesų protingi?
Augalai – tikri gudruoliai
Mokslininkas iš Nyderlandų Marselis Dikė (Marcel Dicke) atkreipė dėmesį į nuostabų daugelio augalų gebėjimą kviestis į pagalbą savo gynėjus. Pavyzdžiui, banalus agurkas, kai jį užpuola voratinklinės erkės, ant savo lapų išskiria terpenoidus – ypatingas aromatines medžiagas. Plėšrieji vabzdžiai – agurkų „asmens sargybiniai“, naikinantys savo priešus, sulekia į šį kvapą.
Kai kurie augalai iš anksto imasi priemonių prieš priešą, ruošiasi pasitikti jį visa jėga ir tuo tikslu gamina metilžasmonatą (jazmino rūgštį). Vikšrai dar tik atšliaužia, o augalų įspėti plėšrūnai jau yra budrūs. Įdomu tai, kad kai tyrėjai augalams padarė mechaninių pažeidimų (įbrėžimų, dūrių ir pjūvių), jie tai toleravo, neišskirdami vabzdžių gynėjus pritraukiančių medžiagų. Tai reiškia, kad augalai suvokia pažeidimo pobūdį, t. y. jie atskiria, ar juos graužia vikšras, ar veikia adata, ar peilis.
Kitas pavyzdys. Kiaušinėlius ant uosio lapų suėjo kenkėjai. Medis nelaukė, kol iš šių kiaušinėlių išlįs vikšrai ir iškvietė gynėjus. Vos tik žalingos lervos užaugo, jas suėdė į signalą atsiliepę uosio „asmens sargybiniai“.
O štai amerikinė pasiflora naudoja kitą gudrybę: ji apsisaugo specialiomis ataugomis, kurios primena vabzdžių kiaušinėlių sankaupas. Drugelis, atskridęs prie pasifloros, pamato, kad kažkas prieš jį čia jau padėjo kiaušinius, ir nuskrenda šalin, kad nepaliktų pasmerktų palikuonių. Viskas dėl to, kad anksčiau pasirodę vikšrai suėda tuos, kurie išsirito vėliau. Taip ši nepaprasta gėlė apgauna savo priešus.
Naujos agronomijos link, suprantant, kas yra augalai
Jau tolimi mūsų protėviai žinojo, kad žmogaus auginami augalai subtiliai reaguoja į jo požiūrį į juos.
Ne paslaptis, kad vienų žmonių visi augalai vystosi ir duoda vaisių daug geriau nei kitų, ir to negalima paaiškinti vien tik sąlygomis ir priežiūra. Pavyzdžiui, Kalifornijos sodininkui Liuteriui Burbankui (Luther Burbank) pavyko išvesti naują kaktusų rūšį, neturinčią spyglių – šiam žmogui tiesiog pavyko „susikalbėti” su augalais ir sukurti „meilės vibraciją“. Tokiu pat būdu buvo išvestas ir baltas skaidrus šilkmedis.
Grįžtant prie laukinių augalų kovos su kenkėjais, žmogus turėtų išmokti jų metodų. Išmokę ir praktiškai pritaikę komandas, kurias plėšriesiems vabzdžiams duoda mūsų žalieji draugai, galėsime nugalėti fitokenkėjus. Nebereikės sodų ir lysvių apdulkinti nuodingomis cheminėmis medžiagomis, teršiant žemę ir trikdant aplinkos ekologiją. Jei kultūriniai augalai išmoks to, ką daro jų laukiniai „giminaičiai“, – gintis, įskaitant „šauksmą“, kad pritrauktų gynėjus – prasidės nauja žemdirbystės era.
Jei laukiniai augalai neturėtų savo nepaprastų gebėjimų, mūsų planeta būtų panaši į dykumą. Jos žaliasis rūbas liudija neabejotiną augalų intelektą, kuris galėtų daug ką papasakoti žmogui, jei tik šis išmoktų jų klausytis ir suprasti.
Šiek tiek faktų apie žuvis
Kai pagalvojame apie namų augintinius, pirmiausia į galvą ateina šunys ir katės,…
XX a. pradžioje tūkstančiai žmonių visame pasaulyje ėmė grimzti į neįveikiamą miegą. Keista „miego ligos” epidemija
Jei pamėgintume prisiminti maždaug prieš šimtmetį siautėjusias paslaptingas ligas, pirmiausia į galvą…
Svarbiausias žmogus jūsų gyvenime esate jūs pats
Svarbiausias žmogus jūsų gyvenime esate jūs pats. Ne jūsų partneris, ne jūsų…