Kaskart stebiuosi, kai žmonės nori tai patikrinti: sviedžia bumerangą į padangę ir laukia atskris-neatskris… Būtinai atskris! Tik ne iš karto, o galbūt kitokioje situacijoje, tačiau neišvengiamai sugrįš ir skaudžiai užgaus. Ir, kaip visada, tai bus labai netikėta, pirma mintis, kuri šauna į galvą tokiais momentais: „Už ką? Juk aš šito nenusipelniau!”
Savo profesijos dėka pripratau stebėti žmones: jų žodžius, poelgius, ir negaliu nustoti stebėtis, kai, pavyzdžiui, moteris skundžiasi, kad jos vyras ją ignoruoja, o pati nepaiso elementariausių savo vaiko prašymų ir žodžių. Man ryšys tarp šių dalykų akivaizdus, o jai – ne.
Arba štai situacija, kuri nutiko vakar: į mano paskaitą užsiregistravo moteris, patvirtino norą dalyvauti, kai derinau visiems patogų laiką. Tačiau nustatytu laiku nepasirodė, buvome priversti jos laukti, nors mano žinutes ji skaitė, tačiau į jas neatsakė. Elementarus ignoravimas, t.y. žmogus sąmoningai paleido šį bumerangą, netikėdamas, kad jis kada nors, kokioje nors situacijoje sugrįš.
Galite tai vadinti kaip norite: visatos dėsniu, bendravimo psichologija, „ką pasėsi, tą ir pjausi“ – tačiau iš kitų žmonių mes gauname būtent tai, ką patys pasiunčiame į šį pasaulį. Ir jeigu imsime realiai žvelgti į pasaulį, o svarbiausia – į save tame pasaulyje, bus labai nesunku pamatyti, kad ryšys tarp mūsų veiksmų ir to, kas mūsų laukia ateityje, yra akivaizdus.
Gavusi ignoravimo bumerangu per pakaušį, aš, žinoma, puoliau prisiminti, kada pati jį paleidau, kadangi žinau, kad kitaip nebūna. Prisiminiau. Paleidau pakankamai sąmoningai, mėgindama teisintis, kad tai neišvengiama priemonė. Tačiau dėsniui jokie vidiniai pasiteisinimai nėra svarbūs, svarbus pats veiksmas. Juk aš puikiausiai žinau, kad jei ką nors įmečiau į mane supantį pasaulį – žodžius, troškimus, mintis, emocijas, poelgius, tai visa tai man būtinai sugrįš. Reikia tik truputėlį palaukti…
Mes visi kasdien, net patys to nepastebėdami paleidžiame į visas puses šimtus „bumerangų“. Ir jau paskui „nuimame derlių”: nesėkmes, blogą elgesį su savimi, ligas. Tačiau „bumerango dėsnio“ psichologija slypi tame, kad viena su negatyvu išgyventa diena gali mums labai brangiai kainuoti. Žodžiai, pasakyti įniršio metu, blogi palinkėjimai mintyse kokiam nors žmogui, nuosavas pavydas – visa tai turi didžiulę galią.
Kokia išeitis?
Kontroliuoti ne tik savo elgesį, bet ir mintis bei jausmus? Palikime šį klausimą atvirą.
Psichologiškai brandūs ir save mylintys žmonės daugumai aplinkinių yra nemalonūs
Būtent tokį paradoksą mes stebime aplink save. Stiprūs, nepriklausomi ir savarankiški žmonės…
Atsitiktinumų nebūna
Pats pirmas dalykas, kurį būtina padaryti - priimkite situaciją tokią, kokia ji…
Žemė prieš tris milijardus metų
Mokslininkai surado įrodymų, kad Žemę daugiau nei prieš 3 mlrd. metų dengė…