Apie ką kalbėti vienumoje su savimi

Pabandykite atsakyti į tokius klausimus: kas man patinka? ko aš noriu? ar sugebu atsipalaiduoti fiziškai? o psichologiškai?

Nesuprantant šių svarbių savo aspektų, gyvenimas negali džiuginti. Ir jūs greičiausiai esate įsitempęs ir nepatenkintas. Norite eksperimento? Pabandykite sudaryti sąrašą to, kas jums nepatinka jūsų gyvenime. O paskui sąrašą to, kas patinka, kas jus užpildo džiaugsmu ir energija.

Remdamasi savo darbo su klientais patirtimi, galiu pasakyti, kad dažniausiai pirmasis sąrašas sudaromas labai lengvai ir greitai, o besistengiant sudaryti antrąjį, dauguma žmonių jaučiasi sutrikę, o kai kurie ypač jautrūs netgi pravirksta.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Tokia realybė.

Pasidalinsiu asmenine patirtimi. Ši vidinė kova vyksta nuolat. Aš pati savęs klausinėju, ko iš tikrųjų šiuo momentu noriu, ir tam tikrą laiką laukiu atsakymo ir, kaip nebūtų keista, kartais gali nuskambėti atsakymas „nieko nenoriu“, ir aš tokį atsakymą priimu, toks atsakymas reiškia, kad turėčiau nustoti ieškoti kažko to, pati nežinau ko. Ir tada ateina vidinio „išsilaisvinimo“ jausmas.

Čia slypi dvi problemos.

Pirmoji – savęs nepažinojimas, savo poreikių ir norų nežinojimas.

Antroji – įkyri idėja nuolat kažko norėti, neigiant akivaizdų faktą, kad nieko nenorėti – irgi visiškai normalu. Esant tokiai būsenai dažnai atsiranda nerimas, kuris priverčia kažko užsimanyti ir susigrūsti į save, o paskui ateina nusivylimo jausmas ir nuotaika dingsta galutinai.

O viskas dėl to, kad dirbtinės arba kitų žmonių įpirštos nuostatos užgožia vidinį balsą ir mes dažnai pasiduodame joms dėl to paties nerimo, nuo kurio norime pabėgti, kuo greičiau jo atsikratyti. Mes nenorime jausti nerimo ir nepripažįstame, kad jis egzistuoja mūsų gyvenime.

Negalime sąmoningai nuspręsti, ką jausime, o ko – ne. Tačiau mūsų galioje yra valdyti savo vidinę būseną, t.y. sumažinti išgyvenimų intensyvumą, liautis gyventi praeitimi, mes pajėgūs priimti savo emocijas kaip dalį savęs.