Yra žmonių, su kuriais gerai elgtis - pavojinga

Mes stengiamės būti malonūs ir mieli kitiems žmonėms. Čia nėra nieko smerktino: kaip sakoma, su žmonėmis reikia elgtis taip, kaip tu nori, kad elgtųsi su tavimi. Tačiau riba tarp mandagumo ir situacijos, kai žmones vos ne tiesiogine prasme laiko tave skuduru, yra pakankamai nežymi. O malonūs žmonės su atviromis širdimis, deja, dažnai tos ribos nepastebi. Rezultatas – juos negailestingai išnaudoja ir skaudina.

Štai keletas pavojaus signalų, rodančių, kad atėjo laikas šiek tiek sumažinti savo „mandagumo” koeficientą:

1. Jus jau ne vieną kartą nuvylė, tačiau jūs ir toliau suteikiate žmonėms antrą, penktą, dešimtą šansą.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Jūs jau netgi pripratote prie to, kad kai kurie žmonės nuolat jus nuvilia ir netesi savo žodžio. Tačiau pakanka tik jiems atsiprašyti, nutaisyti gailią veido išraišką, ir jūs jiems atleidžiate. Neatmetu galimybės, kad vis dar bendraujate su žmonėmis, kurie jus jau ne vieną kartą išdavė ir apgavo. Arba draugaujate su tais, kurie apkalba jus jums už nugaros.

Svarbu suprasti, kad atsiprašymas nieko nereiškia, jei žmogus ir toliau elgiasi kaip anksčiau. Jo žodžiai – nieko daugiau, kaip noras jumis pasinaudoti.

2. Jūs nuolat iškeliate kitų poreikius ir norus aukščiau saviškių.

Vienas dalykas yra padėti, palaikyti ir gelbėti tuos, kurie atsidūrė sunkioje situacijoje. Kitas dalykas – nuolat aukoti savo interesus, net jeigu tų žmonių situacija nėra ypatingai rimta.

Pavyzdžiui, galbūt kelis kartus praleidote pamokas užsienio kalbų kursuose, kad pavėžėtumėte draugą. Tačiau trumpam pagalvokite: jis galėjo puikiausiai pasiimti taksi ir jums netrukdyti.

Jei gyvensite tik kitų žmonių labui, nebeliks laiko sau. Kas tada jumis pačiais pasirūpins?

3. Leidžiate žmonėms laikyti save savaime suprantamu dalyku dėl savo žemos savivertės arba baimės likti vienam.

Kai kurie mieliau nutylės, kai jais įžūliai naudojasi, negu atvirai parodys savo pasipiktinimą. Galbūt jie bijo vienatvės arba pernelyg baikštūs, drovūs. Prieinama iki to, kad jie apgaudinėja patys save, manydami, jog žmogus, kuris jais naudojasi, kada nors visgi įvertins suteiktą pagalbą ir viską supras. O kol kas galima pakentėti.

Ironiška yra tai, kad jūs galiausiai tampate dar vienišesni, kai jumis pasinaudoja. Jaučiatės nereikalingi, jaučiatės savotišku atsarginiu aerodromu.

Išvada: niekas nesako, kad žmonėms nereikia padėti. Tačiau tuo pat metu svarbu laikytis aukso vidurio: padėti, tačiau tik tiems, kuriems to realiai reikia ir kurie vertina jūsų pagalbą, o ne laiko ją savaime suprantamu dalyku.

Būkite mandagūs, malonūs, tačiau tvirti. Jei pastebėjote, kad jus laiko savaime suprantamu dalyku ir netgi užpyksta, kad drįsote tam žmogui prieštarauti, taktiškai pasakykite „Ne”. O jei žmogus nesupras ir ims jus dar ir kažkuo kaltinti – atsisveikinkite su juo be jokios be sąžinės graužaties. Jam reikia ne jūsų, o jūsų paslaugų.

Jei žmogus jus nuvylė pirmą kartą ir atsiprašė – atleiskite ir pamirškite. Tačiau, kai tik pagausite jį „nusikaltimo vietoje” antrą kartą – išklausykite atsiprašymą, tačiau pasidarykite atitinkamą išvadą ateičiai. Pasitikėti tokiu žmogumi jau nesigauna. Jei toks elgesys su jumis jam tampa taisykle, pagalvokite, ar nelaiko jis jūsų geranoriškumo naivumu. Tikriausiai nereikia priminti, kad tokių žmonių jūsų gyvenime būti neturėtų.

Niekada neleiskite, kad jūsų laimė priklausytų nuo kitų žmonių veiksmų. Žmonės iš prigimties yra permainingi ir nenuspėjami.

Jei nuolat lauksite, kad jie jus įvertins, pamils, kadangi padarėte jiems gera, galiausiai teks giliai nusivilti. Suaugę žmonės nesikeičia, net nesitikėkite. Jeigu jie jumis naudojasi ir laiko jus savaime suprantamu dalyku, jie visada tai darys. Nesusižavėkite, kad paskui netektų skaudžiai nusivilti.

Laimė ateina iš vidaus. Niekada niekam neleiskite savęs laikyti savaime suprantamu dalyku ir žaisti jūsų jausmais. Tie, kurie jus tikrai myli ir vertina, niekada sau to neleis. O tie, kurie jus prisimena tik tada, kai jiems iš jūsų kažko prireikia, jums tikrai nereikalingi. Būkite geri, malonūs, bet ne kvaili.