Viskas gerai, jei su saiku

Vargu ar kas nors iš mūsų pateiks vaikui kaip sektiną pavyzdį žmogų, kuris nederamai elgiasi ir visiškai dėl to nesigaili. Kaltės jausmas yra subjektyvus ir jeigu vartojamas proto ribose, veikia kaip „graužianti sąžinė” – žmogus sąmoningai siekia ištaisyti tai, kas užgavo kito žmogaus jausmus. Šiame diapazone su kaltės jausmu kovoti nereikia.

Visai kas kita, jei kaltės jausmas ima griauti psichiką. Nukenčia ir širdis, ir kūnas. Iš pradžių prasideda psichosomatiniai susirgimai, paskui galimos ir patologijos. Labai subtili riba, kurią peržengęs, žmogus pasineria į kankinančią saviplaką, ima gyventi praeitimi, vis iš naujo ir iš naujo suka galvoje įvykių „filmus”. Tačiau praeities juk nepakeisi, jūs viso labo tuščiai eikvojate energiją.

Beieškant išeities, reikėtų išsiaiškinti priežastis ir apsispręsti dėl sąvokų. Tada nereikės abejoti ir dvejoti, kaip atsikratyti kaltės jausmo – jūs tai žinosite. Būtina suprasti, kad kaltė ir išpuikimas – tai dvi tos pačios charakterio savybės medalio pusės. Jeigu laikote save aplinkinių žmonių gyvenimo įvykių priežastimi, tai jūs – susireikšminęs išpuikėlis.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Ar tie žmonės – jūsų marionetės? Jie neturi savų troškimų, trūkumų, jie nepriima jokių sprendimų, viskas priklauso tik nuo jūsų? Kuo jūs save laikote? Negalėdami suteikti laimės artimam žmogui, matydami jo kančias, žinodami, kaip išspręsti jo problemą bet būdami bejėgiai padėti – jaučiate kaltę? Išsiaiškinkite problemą, leiskite tam žmogui išmokti ją spręsti. Prisiminkite elementarią tiesą, kad per prievartą mylimu netapsi, kad kiekvienas žmogus pats yra savo likimo kalvis, ir leiskite tam žmogui pačiam nusikalti savo laimę. Priimkite sprendimą būti greta dėl visa ko, tačiau netrukdyti.

Sekantis sprendimas – būtina išsiaiškinti atsakomybės klausimą, visų pirma atsakomybės savo paties atžvilgiu. Atsakomybė – tai sugebėjimas atsakyti už bet kokias, netgi visiškai netikėtas savo žodžių, veiksmų ar neveiklumo, elgesio reakcijų pasekmes. Kiekvieną kartą kai pajausite kaltę, užduokite sau klausimą – ar tikrai įžeidėte, o gal jums tik taip atrodo?

Pagalvokite: gal su žmogumi vyksta kažkas tokio, apie ką jūs nežinote, o jūsų prisiimate sau svetimą atsakomybę už gerą nuotaiką ir savijautą, kai tuo tarpu iš tikrųjų reikėtų tiesiog suteikti pagalbą ir palaikymą. Atsakyti galima tik už savu žodžius ir poelgius. Ir niekas kitas neturi teisės suversti jums savos atsakomybės. Išmokite atskirti, kas yra kas ir ištarti žodį „Ne”.

Dar vienas sprendimas – išsiaiškinti su pareigomis. Ši sąvoka absoliučiai aiški ir konkreti, išdėstyta žodžiu ar raštu, ji turi laiko ir kitus materialius parametrus. Dažnai žmogus jaučia įsipareigojęs kažką duoti ar kažką padaryti, nors niekas iš jo nieko nelaukia ir nereikalauja. O jei įsipareigojimo neišpildo – ima jausti kaltę. Dar vienas niuansas – įsipareigojimai negali būti įpiršti iš šalies. Niekas neturi teisės jūsų vardu duoti sutikimo ar, tarkime, jūsų vardu pažadėti ateiti į svečius. Įsipareigojimai – labai asmeniškas dalykas. Nutarkite kartą ir visiems laikams nepildyti melagingų įsipareigojimų ir išmokite iš jų išsilaisvinti, kai neįmanoma įvykdyti.

Pabaigai – svarbiausia.

Darykite gerus darbus, nelaukdami konkretaus rezultato, mylėkite save, tada ir kitus mylėsite. Atleiskite sau silpnybes, trūkumus, juk Dievas, Visata, Pasaulis mus myli ir mums atleidžia. Mes juk nemanome, kad pasaulis klysta?

Imkitės atsakomybės. Niekas kitas, išskyrus jus pačius, neturi teisės gadinti jums gyvenimo.

Pažadėkite sau būti laimingu, harmoningu žmogumi. Prisiimkite tokį įsipareigojimą ir ištesėkite sau duotą žodį. Aplinkiniai užsikrės jūsų pozityvu ir viskas susitvarkys. Priėmę visus išvardintus sprendimus, atsikratysite hipertrofuoto kaltės jausmo. O graužianti sąžinė tegu pasilieka.

Šaltinis