Vienas patarimas, pakeitęs mano požiūrį į santykius

Atvirai prisipažinsiu – bėgant metams, įpratau pernelyg daug reikalauti iš mano gyvenime dalyvaujančių žmonių. Pats aš duodu aplinkiniams nemažai, retai iškeldamas į pirmą vietą pats save. Tai labai toksiškas įprotis, kurio priežastis – nusivylimas dauguma ankstesnių mano santykių.

Neseniai pasakojau specialistui apie du žmones, kurie mane nuvylė, kadangi nemylėjo ir nesirūpino manimi taip, kaip tai dariau aš. Specialistė pripažino, kad mano jausmai visiškai natūralūs, tačiau pridūrė: „Negalima laukti iš žmonių to, ko jie negali pasiūlyti”.

Kiekvienas žmogus turi savo kelią ir savo gyvenimo naštą. Visa tai įtakoja, kaip būtent mes mylime, kaip rūpinamės kitais, kaip sąveikaujame su mus supančiais žmonėmis. Jus būtinai nuvils žmogus, kuris elgsis su jumis ne taip, kaip jums norėjosi. Ir kils noras tokio žmogaus atsikratyti. Tačiau negalima nukreipti į kitus žmones savo lūkesčių ir paskui reikalauti kažkokio konkretaus elgesio su savimi, jei tas žmogus iš principo neturi ko jums pasiūlyti toje srityje.

Yra konkrečių dalykų, kuriuos mums būtina išsiaiškinti ir suprasti savyje, kad išmoktume dovanoti meilę. O jeigu nežiūrime į veidą savo demonams, tai kartais mūsų siūlomą meilę priimti labai sunku. Mano minėta specialistė paaiškino, kad mano gyvenime dalyvaujantys žmonės mane, žinoma, myli, tačiau grynai dėl savo prigimties ypatumų, negali pasiūlyti nieko geresnio.

Visa tai privertė susimąstyti, kodėl esu nepatenkintas savo santykiais.

Kai mėgindavau susigaudyti savyje, visada pasikliaudavau kitais, o tai buvo neteisinga ir darė mano draugams, šeimai, kitiems žmonėms, su kuriais bendravau, didžiulį spaudimą. Aš niekada negausiu ko noriu, negausiu tokios meilės, kokios iš tų žmonių laukiu, jie niekada nesupras, kaip stipriai aš dėl jų kenčiu, jei pati jiems apie tai nepasakysiu. Didžioji mano nusivylimų dalis susijusi su tuo, kad aš paprasčiausiai nemokėjau kalbėti ir išsikalbėti.

Praktiškas šio patarimo naudojimas santykiuose jau pakeitė mano gyvenimą. Pavyzdžiui, papasakojau savo biologiniam tėvui, su kuriuo paskutinius penkis metus buvo įtempti santykiai, kodėl nenorėjau su juo susitikinėti.

Paaiškinau, kad jaučiau jo abejingumą, į ką jis atsakė, jog buvo įsitikinęs, kad man tiesiog reikėjo daugiau laiko ir kad aš nenorėjau, kad jis kištųsi į mano gyvenimą. Mes tada susibarėme, kadangi negavau iš jo man reikalingos meilės, o štai dabar suprantu, kad jis ir negalėjo man jos pasiūlyti. Mudu vėl bendraujame, aš pakoregavau savo lūkesčius, kad jie atitiktų tėvo galimybes.

Aš supratau, kad reikia kalbėti žmonėms apie savo norus, o tai pat suprasti, ką jie gali ir turi man pasiūlyti, turint galvoje jų emocinius ypatumus.

O dar supratau, kad neprivalau taikstytis su žmonėmis, kurie neduoda man to, ko esu vertas.

Be to, jei kažkas negali skirti man savęs viso, tai turbūt ir man neverta to daryti su šiuo žmogumi. Ir tai – absoliučiai normalu.

.



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *