Kaip dažnai dauguma mūsų gyvena praeitimi. Deja, netgi nepastebėdami šio nelinksmo fakto. Gyvenimas praeityje gali atrodyti įvairiai, pavyzdžiui asmeninių santykių sferoje.
Viskas aplinkui atrodė nuostabiai tarsi prieš 300 metų. Santykiai su partneriu jau nebe tokie, kurie džiugino, jie jau nebepatenkina ir nebetinka. Tačiau atmintis atkakliai kabinasi į šviesius prisiminimus, į tą vaizdinį, kuris susiklostė santykių pradžioje. Dabartinė situacija tiesiog išslysta iš sąmonės.
„-Jis kelia prieš mane ranką, dažnai nenakvoja namuose, įžeidinėja ir visiškai atvirai vaikšto į kairę.
-Kodėl jūs jį pakenčiate?
-Na, anksčiau jis buvo toks rūpestingas, net į vaistinę lakstę, kai sirgau.
-Kada tai buvo?
-Prieš 10 metų”
Uždanga. Linkėjimai dabarties neigimui.
Lyginimas su žmonėmis iš praeities. Kai žmogus tvirtai įsitikinęs, kad geriau jau nebebus. Kai ryškūs, emociškai šviesūs siužetai iš praeities susikristalizuoja ir pradedami idealizuoti. Juk jie jau praeityje, jų nebėra šiandien. Visa, kas bloga – „išsitrina”. Tokios konkurencijos niekas neatlaikys, o ir kam reikia?
Žmonės pasakoja apie savo buvusius santykius, dalinasi prisiminimais, kuriuose gausu susižavėjimo kupinų palyginimų: „Taip, mano buvusioji taip mane mylėjo, kad buvo pasirengusi virti mano mėgstamus barščius vos tik man pareikalavus. Nuostabi moteris”. Neverta nė sakyti, kad tokie prisipažinimai atstumia potencialius partnerius dabartyje, juk signalas visiškai aiškus: „vieta užimta”.
Kitas lyginimo variantas: kiekvienas naujas potencialus partneris tarsi matuojamas pasitelkus trafaretą, vaizduojantį tai, kas buvo itin malonu praėjusiuose santykiuose. Tai vyksta automatiškai.
„-Ech, jis ne Vytas. Vytas buvo pasiutiškai šmaikštus. Mokėjo linksminti ir visada eidavo kartu su manimi apsipirkti. O šitas naujas neina.
-Kada jūs gyvenote su Vytu?
-Prieš penkis metus.
-Kur dabar Vytas? Ar svarstote galimybę atnaujinti santykius?
-Ne, Vytas prasigėrė ir mes išsiskyrėme, kai jis prapylė pusę buto.”
Uždanga. Linkėjimai idealizacijai.
Buvo, bet praėjo. Santykiai pasibaigė. Tačiau žmogus atkakliai nagrinėja prisiminimus, tiek gerus, tiek skausmingus. Neretai nutaria liūdėti dėl to, kas buvo, mėgaudamiesi pačiu faktu. Tarytum meilės limitas jau būtų išsisėmęs. O iš tikrųjų žmogus paprasčiausiai neįsileidžia į gyvenimą nieko naujo.
„-Aš jau seniai vienas. Liūdna, vieniša, kartais staugti norisi.
-Savo gyvenime turėjote santykių?
-Taip. Baigėsi prieš tris metus. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl ji su manimi taip pasielgė. Man užteko! Daugiau į visa tai lįsti nebenoriu!”
Uždanga. Linkėjimai gyvenimo baimei.
Tokie sugrįžimai į praeitį gali būti susiję ne vien su buvusiais santykiais, bet ir su gyvenimo būdu, darbo vieta, užsiėmimais, gyvenamosiomis vietomis. Praktiškai su viskuo, kas vyko žmogui dalyvaujant.
Gyvenimas kaip protinis darbas su klaidomis. Kai žmonės nepastebi, kas dabar vyksta aplinkui juos, nepastebi permainų ir pasaulio įvairovės. Kai aktualumas priartėjo prie nulio. Iš esmės žmogus gyvena savo viduje, prisiminimais apie savo klaidas, patirtas nuoskaudas. Smerkia save už savo veiksmus praeityje, galvodamas „jeigu aš tada…, tai viskas būtų kitaip, o dabar jau ką? Viskas beprasmiška”. Žmogus nepriima savo gyvenimo, smerkimais, apgailestavimais ir mintimis mėgindamas gyventi kažkokią kitą gyvenimo versiją.
Ir liūdniausias dalykas – bevilitiškumo, nevilties jausmas. Juk šis incidentas galėjo išsispręsti tiesiog priimant faktą ir su juo susitaikant: taip, tai buvo klaida. Tačiau aš dar turiu laiko ir ateityje daugiau taip nesielgsiu/to neleisiu… Žmogus įstringa praeityje, nuvertina „čia ir dabar”. Tiksliau, „čia ir dabar” jam apskritai neegzistuoja.
Išvardintų gyvenimo praeityje formatų pasekmės liūdnos. Kiekvienu atveju žmogus užkerta kelią į savo ateitį. Juk jis nedalyvauja dabartyje, vadinasi, negali pilnavertiškai gauti ir naudotis dabarties dovanomis, įžvelgti galimybes, spręsti realias šio momento problemas, tenkinti poreikius, priimti gyvenimo iššūkius. Jis neteko svarbiausio – galimybės būti aktualiu.
Kaipgi pabaigti su praeitimi? Pirmiausiai per suvokimą, kuris neretai tampa sukrėtimu.
Reikia pripažinti, kad gyvenimas praeityje, tai gyvenimo dabartyje surogatas, be to, brangiai atsieinantis surogatas, juk laiko niekas niekada nekompensuoja.
Reikia ištirti realybę: faktišką, be prielaidų ir fantazijų, prisiminimų ir pergyvenimų.
„Atkasti” savo troškimus, pastebėti poreikius, sugretinti juos su šiandien turimais resursais.
Nusižymėti veiksmus ir atlikti svaiginantį šuolį į kunkuliuojančią Dabartį.
Kaip sugrąžinti save iš praeities. Paprasta technika:
· Įsivaizduokite save praeityje, su detalėmis pamatykite savo vaizdinį.
· Paaiškinkite vaizdiniui, kad jis kabinasi į iliuzijas, į tai, ko jau nebėra, kad jis apgaudinėja save.
· Papasakokite vaizdiniui, kad galima gyventi čia, realiame pasaulyje.
· Paaiškinkite, kaip smarkiai jis jums čia reikalingas.
· Pasikvieskite vaizdinį pas save – į čia ir dabar. Pasijauskite vientisas ir kupinas jėgų – juk jūs susigrąžinote pats save.
Ir ateitis neprivers ilgai savęs laukti.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…