Tu viską darai sau

Labai mėgstu frazę „niekas niekam nieko neprivalo”. Man šis principas yra pilnaverčių ir brandžių santykių apogėjus. Ir neskubėkite apmėtyti šlepetėmis. Tuojau viską paaiškinsiu.

Šią frazę aš iššifruoju štai kaip: „Viską, ką darai, tu darai sau, dėl to, kad šito nori, kad šitaip pats nusprendei”. Suprantama, visi mes turime pareigų artimiesiems ir partneriams. Turime pareigų vaikams, tėvams ir tiems, kurie mumis pasikliovė. Tačiau „privalome” jiems vėlgi ta prasme, kad „aš tai darau dėl to, kad man tai svarbu”.

Ne paslaptis, kad santykiai – tai darbas. Kartais labai sunkus darbas, kuriame neįmanoma padaryti pauzės. Išeitis tik viena – padaryti šį darbą tiek mėgstamu, kad nebereikėtų nuo jo ilsėtis. Įkvepiančius ir tobulėti skatinančius tarpusavio santykius norisi palaikyti ir plėtoti iš visų jėgų. Keičiasi žmonės, tikslai ir uždaviniai, o pasitikėjimo kupinų santykių, kaip ir sėkmingai pasirinktos profesijos, keisti nėra jokio reikalo.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Taip, žinoma, visose porose be aistros, meilės ir malonumų esama abipusių įsipareigojimų, bet jeigu jie neiškankinti, neprievartiniai, tai netgi tokios pareigos gali kelti džiaugsmą. O kai vienas partneris pastoviai tempiasi kitą už pavadėlio, supinto iš begalės „privalai”, štai tada ir kyla minčių apie nuovargį. Ir kyla noras bėgti nuo viso to.

Manęs dažnai klausia: „Kaipgi pagaliau imti kontroliuoti savo gyvenimą? Iš manęs visi pastoviai kažko reikalauja, aš pastoviai kažkam kažką privalau!”

Nemėgstu atsakyti klausimu į klausimą, tačiau šiuo atveju tai būtina.

O apie ką jūs galvojote tuo momentu, kaip prisiėmėte įsipareigojimus, kai įsileidote į savo gyvenimą tuos žmones, kai prisiimdavote atsakomybę už tuos veiksmus?

Jei atsakysite, kad priėmėte sprendimą sąmoningai, tada jūs padarėte tai sau. Jums ir tik jums svarbu kontroliuoti, saugoti, spręsti problemas, laikyti pirštą ant pulso. Kiti žmonės niekuo dėti – tai jūsų pasirinkimas.
Jei atsakysite, kad tie žmonės ir įvykiai visiškai netikėtai užgriuvo jums ant galvos, tada leiskite suabejoti. Viskame, kas su mumis vyksta, esama ir mūsų atsakomybės. Jūs ir tik jūs laiku neužtrenkėte durų, parodėte silpnumą, išsigandote ar atsukote kitą skruostą antram smūgiui.

Jau nujaučiu skaitytojų reakciją, dėl to skubu paaiškinti. Ne, tai ne „aš pats kaltas”. Aš kalbu ne apie tuos įvykius, kai žmogus tapo smurto auka, nukentėjo nuo potvynio ar nuvirtusio medžio. Pasaulyje vyksta daug įvykių, kurie nuo mūsų nepriklauso. Ir aš nelinkusi aiškinti visų ligų psichosomatika, o gamtos reiškinių – negatyviu mąstymu.

Jei jūsų gyvenime kažkas atsitinka, reiškia – tai jūsų atsakomybės zona. Ir jeigu jūs kažkam kažką darote – tai jūsų sprendimas. Niekas niekam nieko neprivalo – tik jūs pats sau pačiam.

Man brandžių, suaugusių žmonių santykių viršūnė – kai du žmonės „privalo” vienas kitam ne priverstinai ir ne dėl to, kad „taip susiklostė”, o dėl to, kad abu priėmė sąmoningą bendrą sprendimą prisiimti abipusius įsipareigojimus. Tokiu atveju ir pats žodis „pareiga” įgauna visiškai kitą atspalvį, argi ne tiesa?

Šaltinis