Psichologiniai mitai

Psichologija yra viena iš tų sričių, apie kurią mes daug „išmanome”. Mums patinka diagnozuoti draugus ir bendradarbius, mes bandome susigaudyti šiame pasaulyje, neretai jaučiamės protingesniais už kitus. Tačiau kaip ir visais kitais atvejais, kai kažkokį mokslą pasigauna masės, dauguma masinių teiginių, kuriuos kasdien girdime, iš tikrųjų yra labai tolimi nuo tiesos.

Jeigu išliesime agresiją, pasidarys lengviau

Dažnai girdime iš kitų, kokį palengvėjimą jie jaučia po to, kai išliejo jausmus. Ne rečiau girdime teiginį, kad „jeigu laikysime emocijas pažabotas, vieną gražią dieną viskas baigsis neapykantos pliūpsniu”. Ir pateikiama daugybė variantų, kaip išleisti garą: daužyti lėlę ar bokso kriaušę, kad atslūgtų stresas, rėkti į pagalvę ir panašiai. Daugybė terapijos metodų pagrįsti būtent šia idėja: padaužykite, parėkite, mažindami stresą, kad paskui nereikėtų to paties daryti su viršininku ar kitais žmonėmis.

Kaip yra iš tikrųjų? Tyrimai rodo, kad šis metodas iš tikrųjų neveikia. Kai išliejate pykti netgi ant negyvų daiktų, pykčio jumyse nesumažėja. Iš tikrųjų nepasitenkinimas tik dar labiau padidėja. Visa esmė įprotyje. Kai mes kažką darome ir tai leidžia pasijausti geriau, mums norisi tai kartoti iš naujo ir iš naujo. Pykčio pliūpsniai tampa įpročiu ir kai leidžiate sau įsiusti, kad galėtumėte įsiūtį kontroliuoti, tai lygiai tas pats, kas dar daugiau gerti, kad galėtumėte kontroliuoti savo alkoholizmą.

Tikėk savimi ir pasieksi sėkmę

Savivertė visada buvo laikoma viena svarbiausių sėkmės sudėtinių dalių dėl to, kad žmonės su aukšta saviverte daugiau pasiekdavo mokykloje, turėjo daugiau draugų, sklandžiau įsiliedavo į visuomenę. Daugybė treningų ir knygų apie saviugdą naudojasi šia idėja ir žada, kad aukšta savivertė leis įveikti daugumą kliūčių ir nesėkmių.

Kaip yra iš tikrųjų? Panašu, kad ši tema smarkiai supainiota. Vietoje to, kad manytume, jog „vaikai su aukšta saviverte jaučiasi geriau dėl to, kad gauna gerus pažymius ir turi daug draugų”, mes pradėjome manyti, kad „vaikai pasiekė sėkmę dėl to, kad jiems viskas gerai su saviverte”. Šioje situacijoje geriausia išmokti tokių įgūdžių, kaip, pavyzdžiui, bendravimas, būdai susidoroti su stresu ir t.t. Jie veda į sėkmę ir pakelia savivertę.

Sektantai kvaili ir patiklūs

Praktiškai visi įsitikinę, kad žmonės, priklausantys kokiam nors kultui ar religinei organizacijai yra silpnavaliai ar kvaili. Kultą mes asocijuojame su fanatizmu, manydami, kad jam priklauso žmonės, kuriems ne viskas gerai su galva. Tuo, beje, sunkoka patikėti, patyrinėjus kai kuriuos kultus.

Kaip yra iš tikrųjų? Tyrimai rodo, kad sektų nariai ne kvailesni už likusius žmones, o 95% sektų narių yra visiškai normalūs ir anksčiau neturėjo jokių psichologinių problemų. Jie ne kvailiai ir ne bepročiai. Ir visa tai dar labiau baugina. Kokiu gi būdu toms organizacijoms pavyksta įpainioti visiškai normalius žmones į savo tinklus? Viskas dėl to, kad mes esame socialinės būtybės, mes užprogramuoti priklausyti kokiai nors grupei. Tai vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių greta maisto ir sekso. Kai tampame atkirsti nuo savo grupės, tarkime, kai prarandame darbą, persikeliame į kitą miestą ar nutraukiame santykius, tampame labai pažeidžiami. Sektos labai sumaniai susiranda žmones būtent tokiais silpnumo momentais ir sugeba kalbėti būtent tai, ko žmonėms labiausiai reikia. Brošiūros, kurios mums atrodo banalios ir idiotiškos, gali tapti gaivaus oro gurkšniu žmogui, kuris patyrė nelaimę. Kai šis žmogus atsiduria sektoje, jis supranta, kad ne visi jos nariai išsikraustė iš proto. Jis susiranda ten draugų ir kai kiti pradeda kaltinti jį kvailumu ir patiklumu, jis pradeda savo naujus draugus ginti. Ir dažniausiai esmė visai ne tikėjime ir ne religijoje, o būtent grupėje, kuriai žmogus dabar priklauso ir kurią gina.

Galima patikrinti ar žmogus meluoja, pasitelkus melo detektorių

Poligrafą arba „melo detektorių” pradėjo naudoti XX amžiaus pradžioje, o teisėtvarkos organuose – maždaug 3-iame dešimtmetyje. Per daugybę metų šie aparatai smarkiai ištobulėjo.

Kaip yra iš tikrųjų? Problema slypi pačiame aparato pavadinime. Turima galvoje, kad aparatas žino teisybę ir moka atpažinti melą. Iš tikrųjų jis viso labo matuoja visą eilę fizinių reakcijų, kurios gali reikšti, kad žmogus meluoja. 2003 metais JAV Nacionalinė mokslų akademija atliko stambaus masto tyrimą ir nustatė, kad poligrafas demaskuoja melą ne ką geriau nei atpažintume melą atsitiktinai atspėję. Viskas dėl to, kad egzistuoja daugybė kintamųjų, kurios gali pakeisti rezultatą, pradedant testuojamo žmogaus asmenybės tipu ir fizine būkle, baigiant technika ir rezultatų vertinimo metodika, kurią naudoja testuotojai. Taip pat yra begalė gudrybių, kurių išmokstama tam, kad galima būtų apgauti melo detektorių.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *