Visada reikia žiūrėti, kas per asmenybė taria jums žiaurius, žudančius žodžius, nors teigia, kad kalba „teisybę”. Nesvarbu, specialistas tai sako, ar tasai, kuris pasisavino teisę rėžti į akis „karčią tiesą”. Kas su jumis kalbasi? Kokie įvykiai vyksta jo gyvenime? Ar myli kas nors šitą žmogų, ar jis laimingas santykiuose? Kiek jie morališkai sveikas? Ir kodėl kalba tokius žodžius, kurie nieko nepagerins, o tik sugriaus jums gyvenimą?
Psichologas V. Rotenbergas papasakojo tokią istoriją.
Mirė vieno jau nebejauno žmogaus žmona. Našlys nepuolė į depresiją, juodą melancholiją, nors buvo sukrėstas. Jis dirbo toliau. Išliko darbe sėkmingas. Toliau bendravo su draugais – tai buvo bendri juodviejų su žmona draugai. Nepradėjo gerti ar lakstyti po psichologus: priėmė netekties skausmą. Jis sėmėsi jėgų gyventi toliau iš laimingos praeities. Buvo dėkingas Dangui už gyvenime patirtą meilę. Žmona tarsi toliau gyveno su juo: jis ir toliau mintyse tarėsi su ja, prisimindavo laimingus momentus. Našlys mylėjo toliau. Ir tuo gyveno.
O paskui bendra draugė jiems susitikus nusijuokė ir su pikta ironija rėžė: kurių galų tu ją prisimeni ir taip gerai apie ją kalbi? Argi nežinojai, kad žmona buvo tau neištikima su mano vyru, a?
Ir pasaulis sugriuvo.
Žmogus akimirksniu viską prarado. Jis netikėjo. Tačiau tamsūs įtarimai prasismelkė į širdį, viską apnuodiję. Vyriškis nuėjo pas psichologą, apimtas baisios depresijos, jis jau nenorėjo ir negalėjo gyventi. Našlys įtikinėjo save, kad ta moteris jam sumelavo. O paskui vėl apnikdavo abejonės ir kančios. Jis vien apie tai ir tegalvojo: tiesa ar netiesa? Vyrikis prarado vienintelį resursą, kuris jį palaikė. Tiesa ar netiesa? Štai ir viskas, apie ką jis pajėgė galvoti.
Praleisiu filosofinius puikaus psichologo sąmprotavimus. Ne juose esmė ir ne juose reikia ieškoti pagalbos. Esmė slypi tame, kad profesorius paklausė sugniuždyto ir palaužto žmogaus: kas per pažįstama jam tai pasakė? Kokios jos gyvenimo aplinkybės?
Ir paaiškėjo, kad moterį metė vyras. Ji gyveno ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, ją užvaldė pyktis ir neapykanta. Ir pavydas.
Juodžiausias pavydas tiems, kurie myli, kurie gali mylėti, net jeigu mylimo žmogaus jau nebėra. Įpykusi ant viso pasaulio ir pavydi moteris išrėžė jam tuos žodžius. Normalus ir adekvatus žmogus niekada to nekalbėtų gedinčiam. Gyvenančiam vien šviesiais prisiminimais. Net jeigu tai būtų gryniausia teisybė – normalus žmogus to nepasakytų. Tokie žodžiai gali sklisti tik iš juodžiausios ir nuodingiausios širdies.
Visada reikia žiūrėti, kas kalba jums žiaurius žodžius. Ir atkreipkite dėmesį į pasitenkinimą, kurį tas žmogus jaučia, kalbėdamas bjaurastis. Į tą saldžią mi9ną jo veide. Ir į „kontrolinį šūvį”, kurį jis iššauna jums į galvą, kai pasako, kad papasakojo tai jūsų paties labui. Jums juk reikia žinoti visą teisybę.
Psichologijos filosofija paprasta: žiūrėkite, iš kur semiatės vandenį. Iš kokio šaltinio jums liejasi tiesa. Arba tai, ką pašnekovas vadina tiesa. Kartais tai būna ne vanduo, o gryniausi nuodai, kuriais užterštas šaltinis. Pavydas, pyktis, asmeniniai nemalonumai – visa tai turi jus sustabdyti. Išspjaukite lauk tą nuodingą skystį.
Tik mes dažniausiai spėjame tą gurkšnį nuryti, štai kur bėda. Ir gerokai apsinuodyti, kaip tas našlys, praradęs gyvenimo prasmę ir vos nenumiręs.
Pasikliaukite savo širdimi. Ir normaliais žmonėmis reikia pasikliauti. Ir mažiau kalbėti garsiai apie tuos, kuriuos mylime visa širdimi, nes jums gali prikalbėti bala žino ko. Ir atimti pasitikėjimą bei meilę…
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…