Pasirinkimo laisvė

Kiekvienas mūsų turi pasirinkimo laisvę. Tai viena iš pagrindinių mūsų teisių šiame pasaulyje. Mes turime teisę pasirinkti kaip gyventi, kur ir su kuo.

Sunkiausiai klostosi santykiai su tais žmonėmis, kurie iš mūsų šią laisvę atima. Arba mėgina atimti. Arba bando įteigti, kad šios laisvės nėra ir būti negali.

Tėvai iki tam tikro amžiaus priima sprendimus už vaikus, ir tai normalu, kol vaikas nepanorės priimti jų pats. Tai vienerių, dviejų, trijų, septynerių metų ir tolimesnės krizės. Vaikas nori pats rinktis, ką jam valgyti, ką apsirengti, kuo užsiimti, kada miegoti, kur eiti ir t.t. Kuo smarkiau tėvai tam priešinasi, toliau patys viską spręsdami, tuo gilesnė vaiko krizė.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Kartais tėvai šito nesupranta ir toliau elgiasi jau su paaugliu taip, kaip su kūdikiu: dėkis kepurę, aštuntą būk namuose, su šituo nedraugauk, paruošk pamokas, išplauk indus, iš pradžių valgyk sriubą. Nors kitados patys visa tai pergyveno ir turėtų prisiminti tas emocijas. Dėl to vaikai tiesiog priversti priešintis. Priversti ginčytis ir elgtis agresyviai. Ir išsaugoti tokių santykių neįmanoma. Dėl to pergyvena jau suaugę žmonės, kurie nesutaria su tėvais, nors nori daug ką sutvarkyti ir sutaisyti santykiuose. Nori, bet negali. Kaip galima sutaisyti tai, kas iš pat pradžių neteisingai sukonstruota?

Už tai atsakingos abi pusės. Tame tarpe tėvai, kurie nesupranta, kad vaikas užaugo ir turi teisę pats spręsti, kaip gyventi – juk tėvams jau daug kas matyti ir suprantama, dėl to kyla noras vaiką apsaugoti. Tik tai viso labo iliuzija, kad tėvai išties žino, kas vaikui geriau. Geriausia, ko galime juos išmokyti – teisingai pasirinkti. Savarankiškai. Suprantant galimas pasekmes. O tam reikia paleisti vaiką į pasaulį ir suteikti galimybę pačiam išmokti visas pamokas.

Tai ir suaugusių vaikų problema, kai jie negali galutinai užaugti ir toliau leidžia kitiems priimti už juos sprendimus. Negali pačioje pradžioje pasakyti „ne” ir neprivesti situacijos iki galo. Negali atsisakyti stoti į tėvų parinktą universitetą, kad paskui prarastų penkis gyvenimo metus ir sviestų diplomą jiems į veidus. Negali atsisakyti gyventi su mama šeimyninio gyvenimo pradžioje, kad paskui nekaltintų jos dėl savo skyrybų. Negali atsisakyti atiduoti jai savo vaiko auklėjimui, kad paskui nekaltintų jos dėl prarasto kontakto su vaiku, Negali atsisakyti valgyti to, ko nemėgsta, bet vis tiek toliau gamina. Atsisakyti nešioti tai, kas netinka, nors mamai tai labai patinka. Mes turime teisę atsisakyti, juk mes – žmonės, asmenybės, o ne mamos nuosavybė.

Vieni negali paleisti, o kiti bijo išeiti ir suaugti, baimindamiesi įžeisti, įskaudinti. O paskui sunku ir vieniems, ir kitiems. Ir visiems labai skauda.

Pasirinkimo laisvė – esminė kiekvienos asmenybės teisė. Ir būtent todėl mes gyvename čionai, šioje žemėje. Atimti šios prigimtinės teisės negali niekas. Ir netgi kai atrodo, jog jūs nieko nesirenkate – čia irgi jūsų pasirinkimas. Jūsų pati svarbiausia teisė nuo pat gimimo – rinktis ir žiūrėti, kur atves pasirinktas kelias. Apmokėti sąskaitas, kurias jums paskui atsiųs gyvenimas ir keisti elgesį, jei yra tokia būtinybė.

O taip pat iš šalies žvelgti į jūsų tėvų, vaikų, draugų, brolių, seserų pasirinkimą, neturint galimybės nieko pakeisti tiesiogiai. Galima tik įkvėpti savo pavyzdžiu, kai patys sąmoningai pasirenkame sau reikalingą kelią.