Liūdna tiesa: teisę rinktis mes lyg ir turime, bet jeigu pasirinksi kažką kitą, nei renkasi visi – užkankins negyvai. Sutryps.
Mes negalime laisvai rinktis drabužių. Nes jie turi būti madingi, kaip visi nešioja. Jeigu vaikštai ilgais, uždarais drabužiais – tu čigonė, sektantė, vienuolė. Kas tik norite, tiktai ne moteris, kuri turi pasirinkimo teisę ir ja pasinaudojo.
Mes negalime rinktis, kaip rūpintis vaikais. Egzistuoja griežtas standartas – skiepai, vaikų darželis, mokykla… Daugybė įvairių sekcijų, būrelių, kad būtum kaip visi. Žaislai kaip pas visus. Drabužiai, kaip visiems priklauso. Ir nieko nejaudina, kad 7 metų amžiaus vaikams, aprengtiems mokykliniais kostiumais, yra ankšta ir trošku. Taip priimta ir taškas.
Mes negalime patys pasirinkti, kaip ir kur norėtume gyventi. Į kaimus gyventi išvažiuoja tiktai bepročiai. Arba sektantai.
Būti tokiems kaip visi: butas didmiestyje už būsto kreditą, dvi valandos kelio iki darbovietės, 8 valandų darbo diena, poilsis savaitgaliais, atostogos geriausiu atveju kur nors Egipte.
Mes neturime teisės pasirinkti, su kuo bendrauti. Mes turime būti draugiški su visais – giminaičiais, kaimynais, pažįstamais. Nesvarbu, patinka mums jie, ar nepatinka. Nesvarbu, artimi mums tie žmonės, ar ne. Reikia ir taškas.
Mes neturime teisės į emocijas, nes tai yra blogis, jausti ir rodyti jausmus labai blogai ir neteisinga. Ir nusispjauti, kad emocijos niekur nedingo, jos vis dar jūsų viduje. Ir nusispjauti, kad emocijos kaupiasi ir nuo jų galiausiai prasideda ligos. Arba vieną gražią dieną sprogsta artimų žmonių rate.
Mes negalime pasirinkti – norime, ar nenorime aukštojo mokslo diplomo. Negalime pasirinkti, kokio išsilavinimo mums reikia ir kuo norėtume mokytis. Mokytis einame ten, kur nusprendžia tėvai, už ką jie moka pinigus. Ir ten, kur prestižas, kur geros algos.
Mes negalime nuspręsti, ką daryti su nuosavu kūnu. Ar galime pasirinkti – skustis pažastis, ar ne? Pasirinkimas teoriškai egzistuoja, o praktiškai – ne. Tas pats su kojų epiliacija, raukšlėmis, svoriu…
Mes negalime pasirinkti – dirbti, ar likti namų šeimininkėmis. Kad neišvadintų višta, kuri iškvaišo nuo buities, mes skubame tapti tokiomis kaip visos – naudingomis visuomenei, svarbiais sraigteliais šioje sistemoje, naudingomis darbuotojomis kokioje nors nusususioje firmelėje. Net jeigu mes norime dirbti, tai pasirinkimo čia irgi nėra. Dirbti reikia tik ten, kur prestižas ir gera alga. Ir net jeigu mano prigimtis reikalauja užsiimti kūryba, aš vis tiek veršiuos ten, kur daugiau pinigų. Į prekybą ar vadybą. Visiškai sugriaudama sau gyvenimą.
Mes net religijos negalime pasirinkti, nes kitų akyse galime tapti sektantais ar teroristais. Dėl to dažniausiai stojame į pačia populiariausią šių laikų sektą – į ateistus. Arba tampame tokiais, kaip visi – kas priimta, tas priimta. Net jeigu nepatinka ir neatveria mums širdies.
Mes labai prisirišame prie to, prie ko prisirišti visiškai neverta. Darbas ir viršininkas. Nepavesti, nepastoti tris metus, kaip žadėjau, būtinai atlikti užduotį bet kokia kaina… Mes prisirišame prie daiktų, labai pergyvendami, kai jie sugenda, tampa nemadingi ir nešiuolaikiški. Mes nebemokame savęs paklausti – ko gi aš noriu? O ko man nereikia? O kas padarys mane laiminga? O kame slypi mano asmeninis išskirtinumas ir mano asmeninė aistra?
Mes nebemokame atskirti svarbių dalykų, nuo nesvarbių. Kas svarbiausi, o kas – šalutiniai dalykai. Ko neįmanoma daugiau niekuo pakeisti, o kam yra tūkstančiai pakaitalų. Juk mes visada galime susirasti kitą darbą, tačiau pakeisti vaiką kitu – neįmanoma. Taip ir gyvename. Žiūrim naujienas, tikime televizoriumi, skaitome laikraščius. Mylime tuos, kuriuos reikia mylėti. Nekenčiame tų, kurių šiandien priimta nekęsti.
Valgome tai, ką reklamuoja. Nešiojame tai, kas madinga. Nors kiekvieno mūsų viduje slypi tikra individualybė, užguita taisyklių ir normų, baimių ir gėdos. Būti, kaip visi. Neiti prieš minią. Neišsiskirti.
Bet užtat mums suteiktas pasirinkimas tose sferose, kur jo apskritai neturėtų būti. Kur pasirinkimas turėtų būti laikomas absoliučiai nenormaliu dalyku.
Ištekėti ar ne? Galima ir neištekėti, mėgaujantis gyvenimu. Tačiau kam? Ir kiek laimės atneš toks „mėgavimasis”? Pasirinkti galima tik viena: už ko tekėti ir kada tai padaryti. Nors ir viena, ir kita – ginčytina. Jeigu likimas atsiuntė žmogų, vadinasi, jau laikas, tai kam tempti gumą?
Skirtis ar ne? Vat nustojo jis mane džiuginti, liovėsi dovanoti gėles, jau nebe taip smarkiai man patinka – tai gal jis man toks daugiau ir nebereikalingas? O gal tiesiog pradėk keistis viduje ir pati transformuokis – o toliau kaip Dievas duos?
Gimdyti ar ne? Bet jeigu vaikutis jau tavyje, tai koks čia gali būti pasirinkimas? Kodėl jūsų pasirinkimo teisė gali kliudyti visiškai kitą žmogų, kuris galbūt dar negimė, bet jau gyvas? Jeigu vaikas jau atėjo, vadinasi, atėjo laikas jį pagimdyti. Koks čia gali būti pasirinkimas?
Gyventi, ar negyventi? Kai kuriose kultūrose įteisintos savižudybės, tačiau turi būti labai svari priežastis. Pavyzdžiui, kai kare patenkama į nelaisvę. Arba kai miršta vyras. Sunki liga be jokių šansų pasveikti. Ar kažkokia milžiniška kosminio masto gėda. O dabar svaria priežastimi gali būti laikomas barnis, kreditas ir dar daugybė nesvarbių dalykų. Ir tai jau beveik nieko nestebina.
Apgaudinėti ar ne? Vogti ar ne? Vagiliauti iš darbovietės smulkius kanceliarinius reikmenis, ar būti sąžiningai? Siųstis iš torentų filmus, ar už- kelis eurus pirkti legalų įrašą? Kažkodėl mes patys elgiamės su kitais taip, kaip visiškai nesinorėtų, kad elgtųsi su mumis. Ir viskas būtų paprasčiau, jei pasidarytų pagaliau nemadinga skirtis, darytis abortus, vagiliauti, nešioti super seksualius drabužius. Jei būtų madinga mylėti, draugauti, pasitikėti, tobulėti, gimdyti vaikus, kurti tvirtas šeimas, tikėti Dievu, laikytis sveiko gyvenimo būdo.
Labai praverstų mada tradicinėms vertybėms. Ir tada neliktų jokių iliuzijų. Pasirinkimas galiotų tik ten, kur jis reikalingas, kur galima išgirsti savo širdį ir sekti jos patarimais.
O kol kas tai daryti sunku. Sunku būti sąmoningu. Sunku pačiam pasirinkti savo gyvenimą. Iš pradžių sunku. Įveikti pirmą bangą pasipiktinimo, kad tu valgai mėsą ir tavo vaikai nelanko vaikų darželio. O paskui tu tampi stipresnis, atsparesnis ir kaip banglentininkas, išmoksti įveikti tas bangas, pakilti aukščiau jų, net jeigu priešais tave – okeanas. Vieną gražią dieną supranti, kad visa tai padarė tave stipresniu. Ir leido išmokti įsiklausyti į save ir jausti. Kas gali būti svarbiau?
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…