Pasiprešinimas žodžiui „Privalai”

Šis žodis dažniausiai kelia mums norą priešintis. „Niekas niekam nieko neskolingas ir neprivalo” – tai pirmieji žodžiai, kuriuos norisi ištarti ir piktai trenkti durimis. Tarytum vis dar būtume maištaujančiu paaugliu, nenorinčiu paklusti taisyklėms ir prisiimti atsakomybę už savo paties sprendimus.

Atrodytų, gyvenk kaip nori, o ne kaip reikia, ir bus tau laimė neišpasakyta. Tačiau nežiūrint į vidinį pasipriešinimą, dauguma mūsų daro tai, ko reikalauja visuomenė, šeima, vaikai ir toji mūsų dalis, kurią psichologai vadina Kontroliuojančiais Tėvais.

Mums norisi miego, tačiau mes keliamės, kad išlydėtume vyrą į darbą, suruoštume vaiką į darželį ar mokyklą. Mums norisi pailsėti ir visgi apsikrauname darbais, pradingstame nesibaigiančiose komandiruotėse ir antrą valandą nakties pasirašinėjame eilinį svarbų dokumentą.

Kas gi mus skatina tai daryti?

Vertybės. Kiekviename mūsų „privalau” slypi kokia nors konkreti vertybė.

Malonu jausti, kad tavo darbas buvo ne beprasmis, kai vaikas pasiekia puikių rezultatų mokykloje, kai tavo sąskaita pasipildo solidžia suma ir tu gali leisti sau pailsėti kaip norisi ir kur norisi.

Mūsų neva „netrokštamos pastangos”, dedamos vardan kažkokio žmogaus ar darbo – tai vertybė, net jeigu laikome save aplinkybių, neteisybės, likimo ir kitų košmarų aukomis.

Suvokiant savų „reikia” ir „privalau” svarbą, lengviau pereiti į sąmoningą režimą „noriu” ir veikti motyvuotai, ypač jeigu tikslai aiškūs ir realistiški.

Problemos prasideda, kai mes:

  • Darome kitiems tai, ko daryti tiksliai nenorime;
  • Darome daugiau, nei privalome padaryti konkrečioje situacijoje.

Pavyzdžiui, einame dirbti per savo išeiginę, staigiai keičiame planus dėl amžinai aimanuojančių žmonių ar už nedidelę paslaugą esame pasirengę nuversti vardan kažkokio žmogaus kalnus. Manau, kiekvienas turi istorijų, kurios sutilps į šiuos du punktus.

Situacijos skirtingos, tačiau visos jos susiveda į tris pagrindinius siekius:

  • Pernelyg didelis troškimas būti reikalingu žmonėms;
  • Kai laikome silpnais ir bejėgiais visiškai sveikus ir įgalius žmones;
  • Kai darome žmones laimingais savaip, pagal savo nuožiūrą, net jeigu to mūsų niekas neprašė.

Kitaip sakant, kai pradedame save laikyti gelbėtojais ir užsiimame reikalais, už kuriuos paprastai nedėkoja, nepakankamai dėkoja ar dėkoja ne taip, kaip mums norisi.

Kai veiksmus skatina šie trys siekiai, mes neišvengiamai įsiveliame į problemas ir konfliktines situacijas.

Galiausiai užplūsta nemalonios mintys, kad mumis naudojasi, mūsų nevertina, nemyli, į mus rimtai nežiūri ir visa tai lydi pyktis, liūdesys, baimė bei gėda. Būtent šiuo momentu norisi sušukti: „Niekas niekam nieko neprivalo” ir garsiai trenkti durimis. Ir būtent šiuo momentu mes atrandame kažką sau labai vertingo. Kažkokį iš vaikystės atėjusį įsitikinimą ar požiūrį į tai, koks esu aš, koks pasaulis aplinkui, kokie mane supantys žmonės.

Gaila, bet tokios „gelbėjimo” istorijos kartojasi iš naujo ir iš naujo, kol galiausiai neatveda į vieną kurį iš anksto žinomą finalą: likti vienišu, nelaimingu, atstumtu, nemylimu ir t.t.

Ir visa tai vyks iki to laiko, kol nepanorėsite to pakeisti.

.



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *