Amerikiečių rašytojas ir blogeris Markas Mensonas pasakoja apie žalą, kurią mūsų gyvenimui daro išmanieji.
***
Aš dažnai lankausi treniruočių salėje, netoli namų. Tai viena iš tų vietų, kur treneris stovi šalia ir rėkia, kad padarytum daugiau atsispaudimų ir pritūpimų, o jūs tuo metu galvojate, kad tuojau apsivemsite. Paskui einate namo ir sekančias tris dienas nesugebate prisėsti net ant unitazo.
Ir tai puiku. Man tai patinka. Lankausi ten bent kartą per savaitę.
Šį rytą, kaip ir kitomis dienomis, keli lankytojai pertraukoje tarp pratimų, puolė prie savo telefonų, kad patikrintų… Velnias, aš nežinau, kokią nesąmonę jie ten tikrina. Elektroninį paštą? Instagramą? Išsiuntė į Snapchat savo nuotrauką su prakaito lašais, kad visi galėtų pasigėrėti reginiu? Nežinau.
Esmė ta, kad jie griebė savo telefonus. Ir įsiutęs treneris pareikalavo susikišti tuos velnio išmaniuosius kuo giliau. Nemaloni situacija.
Ir taip nutinka po du ar tris kartus per treniruotę, ir apskritai taip nutinka praktiškai kiekviename žingsnyje. Būtent dėl to nusprendžiau atvirai paklausti moters, prisiklijavusios prie telefono: „Ko tokio jūsų gyvenime esama skubaus, kad negalite palaukti 30 minučių? Jūs kuriate vaistus nuo vėžio ar kažką panašaus?”
Pastaba skaitytojams: tai labai prastas būdas susidraugauti su žmonėmis.
Aš buvau piktas. Bet, po galais, jaučiau, kad esu teisus, kai kalbėjau tai, ką dauguma salėje pagalvojo apie save.
Vėliau, kai išsivažinėjome po namus, kęsdamas skausmą nuo sėdėjimo ant unitazo, prasukau galvoje įvykusį incidentą ir paklausiau savęs: „Kodėl mane tai šitaip jaudina? Kodėl telefonai mane taip smarkiai erzina? Kodėl pradedu jaudintis, jei žmona išsitraukia telefoną pasivaikščiojimo metu? Kodėl taip aršiai nekenčiu žmonių, kurie laiko telefoną virš galvos ir įrašinėja koncertą? Kame reikalas?”
Gal aš tiesiog kvaištelėjau?
Vargu. Dabar daug kas jaučia tą keistą meilę/neapykantą telefonams. Sulig kiekvienais metais mes daromės vis labiau nuo jų priklausomi. Ir sulig kiekvienais metais vis labiau tuo piktinamės. Kodėl taip vyksta?
Kai gerai pamąstai, mūsų dėmesys yra turbūt vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų priklauso tik mums. Turtas gali pražūti, kūnas – susirgti, santykiai – suirti. Netgi prisiminimai ir intelektas kartais išsitrina.
Tačiau paprasta galimybė pasirinkti į ką sukoncentruoti dėmesį, visada lieka su mumis. Labai gaila, bet šiuolaikinių technologijų dėka mūsų dėmesys vis labiau ir labiau blaškomas, kas daro galimybę susikoncentruoti ir susikaupti dar vertingesne.
Savo knygoje „Gilus darbas” Kelas Niuportas tvirtina, kad sugebėjimas visiškai susikoncentruoti į vieną projektą, į vieną idėją, užduotį yra vienas svarbiausių įgūdžių, reikalingų sėkmei pasiekti informacinėje epochoje. Tačiau šis sugebėjimas vis rečiau sutinkamas šiuolaikinių žmonių tarpe.
O aš nueičiau dar toliau. Norėčiau pasakyti, kad mūsų sugebėjimas susikoncentruoti ir sutelkti dėmesį į tai, kas reikalinga – tai esminis laimingo ir sveiko gyvenimo komponentas. Visi turėjome dienų, savaičių, gal net mėnesių ar metų, kai elgėmės lengvabūdiškai, atsisakydavome kontroliuoti nuosavą realybę ir pasinerdavome į beprasmiškos informacijos, beprasmiškų dramų, nesibaigiančių elektroninių pranešimų pelkę.
Kad būtume sveiki ir laimingi, turime jausti, kad save kontroliuojame ir efektyviai panaudojame savo sugebėjimus bei talentus. Kad tai darytume, turime kontroliuoti savo dėmesį.
Ir, manau, būtent dėl šios priežasties mane taip įsiutino telefonai treniruočių salėje. Treniruotės yra velniškai sudėtingos, jos reikalauja susikaupti, joms reikia ne tik fizinės, bet ir protinės disciplinos. Ir jeigu kas 10 minučių tas dėmesys išblaškomas vien dėl to, kad kažkam prireikė išsiųsti laišką savo bosui ar brūkštelėti vaikinui – visa tai labai trukdo. Ir, kas dar blogiau, tai vyksta prieš mano paties valią.
Kitų žmonių nesugebėjimas susikaupti trukdo mūsų ir taip jau pakankamai menkam sugebėjimui daryti tą patį. Lygiai taip pat, kaip rūkančių iškvepiami dūmai kenkia visų aplinkinių plaučiams, telefonai kenkia aplinkinių dėmesiui, sufokusuodami jį į besinaudojantį telefonu. Tai verčia mums padaryti pauzę pokalbyje, supainioja mintis galvoje. Tai atima iš mūsų galimybę pabūti vienas su kitu, griauna proceso intymumą.
Panašumai su rūkymu tuo nesibaigia. Yra įrodymų, kad mes darome ilgalaikę žalą savo atminčiai ir dėmesio koncentracijai. Lygiai taip pat kaip rūkymas serija trumpų smūgių padaro žalą mūsų sveikatai ateityje, taip ir dofamino spyriai, kurių susilaukiame iš telefono, laikui bėgant, pažeidžia smegenų sugebėjimą normaliai funkcionuoti. Ir visa tai vien dėl to, kad gautum porciją patiktukų po eiline įkelta idiotiška nuotrauka.
Pastebėjau, kad bėgant metams man vis sunkiau darosi atsisėsti ir parašyti straipsnį. Dabar tai padaryti žymiai sudėtingiau negu prieš tris ar keturis metus. Ir esmė ne vien ta, kad labai pagausėjo blaškančių faktorių, bet ir ta, kad prarandu sugebėjimą jiems priešintis. Man rodos, šis sugebėjimas jau susidėvėjo iki tokio lygio, kad pradedu galimybę apskritai kontroliuoti savo dėmesį.
Ir mane tai jaudina. Mane piktina moteris, kuri negali išgyventi 10 minučių nepatikrinusi telefono treniruočių salėje. Mane jaudina, kad palaipsniui ir aš pats tampu žmogumi, nesugebančiu ištverti 10 minučių be telefono patikrinimo treniruočių salėje.
Esu tikras, kad aš toks ne vienas.
Pradėjau pastebėti žmones, kurie galvoja, jog dėl to, kad būtum geras, produktyvus darbuotojas, reikia pastoviai tikrinti savo elektroninį paštą ir pranešimus. Neturi reikšmės, ar jie tuo metu sėdi savo vaiko koncerte mokykloje, ar automobilių kamštyje, ar guli lovoje šeštadienio naktį. Jie jaučia, kad privalo čiupti bet kokią pakeliui pasipainiojusią informaciją, priešingu atvejų jų laukia nesėkmės.
Pradėjau pastebėti žmones, kurie jau nebegali iškentėti viso filmo (ar net epizodo per TV), neišsitraukę telefono po kelis kartus per seansą. Žmones, kurie nesugeba papietauti, nepasidėję telefono šalia savo lėkščių.
Tai tampa socialine norma. Išblaškytas dėmesys tampa normaliu, socialiai priimtinu reiškiniu ir visi mes už tai mokame didelę kainą.
Turiu svajonę. Svajonę apie pasaulį, kur žmonės varinėtų ilgus nuobodžius pokalbius, nejausdami poreikio pastoviai panirti į švytintį plastikinį ekranėlį.
Svajoju apie pasaulį, kuriame žmonės suvokia ne tik savo pačių, bet ir aplinkinių dėmesio vertę. Kur įvairūs idiotai nerašinėja žinučių kino teatre, gadindami aplinkiniams dramatiškų scenų malonumą.
Svajoju, kad mūsų išmanieji bus naudojami kaip neprivalomas gyvenimo papildymas, o nepavirs apgailėtinu gyvenimo pakaitalu. Svajoju, kad žmonės supras, jog nuolatinis ir žaibiškas informacijos gavimas turi ne vien akivaizdžius privalumus, bet ir slepia savyje daug trūkumų.
Svajoju, kad sekantį trečiadienį toji moteris nebetikrins savo suknisto telefono, kai aš atlieku pratimą. Dėl Dievo meilės – jeigu jau atėjote į sporto salę, tai užsiimkite sportu!
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…