Niekada ne vėlu. Gyventi neskubant

Norisi niekur neskubėti ir visur suspėti. Neįgriūti paskutinę minutę į gydytojo kabinetą, nebėgti paskui autobusą… Gyventi neskubant ir su malonumu. Ir nevėluoti. O jeigu jau vėluoji, tai nesukti dėl to galvos.

Mano draugė beveik visada vėluoja į susitikimus. Tačiau netgi mano persikreipęs iš pasipiktinimo veidas nepriverčia jos pasijausti kalta. Na, pavėlavau 20 minučių, baisaus čia daikto? Dievinu ją.

Kai esi suaugęs žmogus, turi daugmaž vieną uždavinį – nevėluoti į darbą. Ar į teatrą. Jeigu ryte laiku susiruoši, visa kita, iš esmės, bus kontroliuojama, neskaitant kamščių gatvėse.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Jeigu turi vaiką, uždavinių padaugėja: nepavėluoti į darželį, kadangi paskui reikia į darbą, nepavėluoti į anglų kalbą, laiku ateiti į karate sekciją ir laiku iš ten išeiti, kad spėtum į piešimą. O dar reikia kažkur įterpti gydytoją ir būtinai papietauti. Daug uždavinių turintis vaikas pastoviai girdi iš tokios pačios mamos „greičiau, greičiau, vėluojame, niekur nespėsime!” Ypač jei mamos turi didesnių ar mažesnių problemų su planavimu.

Esu vėluojanti mama. Tiksliau, paprastai visur laiku suspėju, tačiau tai man kainuoja daug pastangų ir užkimusią nuo šaukimo gerklę. Tuo pat metu turiu labiausiai atsipalaidavusį vaiką pasaulyje. Jam niekur nereikia suspėti, jis visiškai nuoširdžiai gali pasakyti: „Na ir kas, kad pavėluosime, juk ne katastrofa!” Nes jam šiuo momentu kur kas svarbiau patyrinėti slieką ant šlapio nuo lietaus asfalto! Kada dar pamatysi tokį daiktą? Arba jis būtent dabar nori parašyti ant šviežiai iškritusio sniego žodį „Mama”, argi galiu jam trukdyti?

O dar suprantu, kad skubinu vaiką tada, kai esu PATI nepasiruošusi! Aš dar pati neapsirengiau, nepasiruošiau iš vakaro visko, ko reikia, nesusidėliojau. Kol viena ranka dažausi akis, o kita – maišau košę, rėkiu savo apsnūdusiam sūnui, kad greičiau valytųsi dantukus. O jis stovi pliku pilvu ir krapštosi bambą. Ir kikena iš malonumo. Svarbiausia iškart daug visko darančiai mamai tokiu momentu – pačiai sukikenti ir pabučiuoti jam bambą.

Aš mokausi gerbti jo žaidimo taisykles. Ypač kai vairuoju ir negaliu blaškytis. Tokiais atvejais kartoju sau kaip mantrą: „Na ir kas, kad pavėluosime? Ne katastrofa gi!” Man sunku, bet aš mokausi. Mokausi pamatyti slieką ir įdomios formos debesį, panašų į dramblį. Pamiršti laiką ir eiti neskubėdama, atsakinėdama į gausius jo klausimus. Man sudėtinga. Mane irgi visada skubino. Ir aš skubinu. Tačiau laikas juk ir taip labai sparčiai lekia į priekį, vis tiek visur nesuspėsi. O štai pražiopsoti kažką svarbaus tokiame skubėjime labai paprasta.