Nori būti laimingas? Būk! Paprasta gyvenimo taisyklė, kurios taip sunku laikytis. Beje, pastebėjau, kad kuo paprastesnė taisyklė, tuo sunkiau ją pritaikyti gyvenime, sekti ja ir jos laikytis…
Atrasti gerą netgi tame, kas bloga, sudėtinga ir nepriimtina – tai menas kurį įvaldė nebent išminčiai iš filmų, saugantys didžias praeities paslaptis. Ar įmanoma tai normaliame gyvenime?
Nuo išminčiaus paprastas žmogus skiriasi tik dviem dalykais: išminčius dėl nieko nepergyvena ir neturi iliuzijų savo paties ir kitų žmonių atžvilgiu.
Panagrinėkime kelias pagrindines priežastis, dėl kurių mes dažniausiai pergyvename ir liūdime, kelias svarbias iliuzijas, kurios neleidžia gyventi laimingai.
Savo netobulumo idealizavimas. Idėja apie tai, koks turi būti „idealus, tobulas žmogus, moteris ar vyras, ir nesibaigiantis savęs lyginimas su tuo idealu bei konstatavimas, kad esame visiškai netobuli, lyginant su etalonu. Toks elgesys pasireiškia kaip savęs smerkimas, savų privalumų menkinimas, perfekcionizmas ir siekis įtikti aplinkiniams. O taip pat tai nesiliaujančios abejonės ir dvejonės prieš priimant sprendimą, nesugebėjimas įvardinti adekvačios kainos už savo atliktą darbą, nemokėjimas paprašyti ko nors sau.
Savo sugebėjimu idealizavimas. Perdedami savi sugebėjimai ar profesinė kompetencija, iš ko seka smerkimas, pernelyg didelis reiklumas ir nuoskaudos kitų žmonių atžvilgiu, jeigu tie nepakankamai vertina mūsų pasiekimus. Jaučiame poreikį siekti greitų rezultatų be jokių problemų ir rizikos, o jeigu nesigauna, siekiame įrodyti aplinkiniams, kad dėl nesėkmės kalti kiti žmonės arba aplinkybės. Ši idealizacija pasireiškia kaip didžiulės ambicijos, cinizmas, panieka ne tokiems talentingiems ir sėkmingiems žmonėms. Mes labai greitai įsižeidžiame ir siekiame kaltinti dėl savo bėdų bei nesėkmių kitus.
Grožio ir išvaizdos idealizavimas. Šis trūkumas išlenda į paviršių, jei mūsų figūra, krūtinė, lūpos, plaukai, drabužiai ir kiti atributai tampa nesiliaujančių pergyvenimų šaltiniu ir provokuoja nesibaigiančius skundus dėl netobulumo. Prasideda kitų žmonių „trūkumų” apkalbinėjimas ir smerkimas. Iliuzinis įsitikinimas, kad grožis ir išoriškas patrauklumas – tai laimės ir sėkmingo gyvenimo garantija.
Fizinės sveikatos idealizavimas. Didžiulė ir nuolat jaučiama baimė dėl savo sveikatos. Nuolat ieškome galimų negalavimų simptomų, smerkiame kitus žmones, kurie kreipia mažiau dėmesio į tokius dalykus. Esame įsitikinę, kad žmogus visą laiką turi būti absoliučiai sveikas ir laikytis sveiko gyvenimo būdo. Kad tikras ir normalus gyvenimas įmanomas tik turint nepriekaištingai veikiantį organizmą.
Visuomenės nuomonės idealizavimas. „Aš negaliu to daryti, ką žmonės pasakys?”, arba „Jūs tik pasižiūrėkite, ką jie daro, kas jiems tai leido? Jie galvoja vien apie save! Kaip jie drįsta?!” Kai svetima nuomonė tampa svarbesnė už savus poreikius ir interesus, kyla didžiulis noras ne tiek įtikti kitiems, kiek atsisakyti paties savęs. Siekis „būti tokiu, kaip visi” suardo harmoniją tarp vidinių žmogaus poreikių ir būtinybės juos patenkinti. Dėl to kyla vidinis konfliktas, prasideda pretenzijos sau ir aplinkiniams, nusivylimas, depresija.
Šeimos ir santykių idealizavimas. Pergyvename, kad neturime santykių ir šeimos, arba turime, bet visai ne tokius, kokie turėtų būti. Kažkas santykiuose ar šeimoje neatitinka mums priimtino modelio, partneris nedaro to, ką „privalo” daryti, tenka eikvoti daug jėgų ir nervų tam, kad priverstume jį elgtis taip, kaip „reikia”.
Pinigų ir materialių gėrybių idealizavimas. Labai galinga idėja, kad turint tiek pinigų ir gėrybių, kiek turiu šiuo momentu, gyventi neįmanoma, negalima ir gėda. „Argi tai gyvenimas?” – šaukiame pasipiktinę ir apgailestaudami. Tačiau juk kažkaip gyvename. Realybė yra realybė – esu sotus, apsirengęs, ir vaikams nieko netrūksta. Gyvenu ne po tiltu, ne kanalizacijoje su benamiais, o visai pusėtiname bute. Pinigų pakanka ne vien duonai ir vandeniui, bet ir daug kam kitam. Tačiau vis tiek iš vidaus ėda pyktis ir pavydas… „Kiti turi, o aš – ne”… Ir tuo pat metu nieko nedarau, kad pakeisčiau situaciją.
Gyvenimo būdo idealizavimas. Perdėtas poreikis būti „geresniu už kitus”. Nepasitenkinimas tuo, ką turiu: nepakankamai didelis butas, neprestižinis kvartalas, neprestižinis automobilis, ne tokie brangūs drabužiai, papuošalai ir visa kita. Smerkiu kitus už tai, kad jie ne taip gyvena, ne tą valgo, ne taip galvoja, ne apie tai svajoja, ne tą daro ir t.t.
Nepriklausomybės idealizavimas. „Santykiuose su žmonėmis man svarbiausia, kad niekas nesikėsintų į mano laisvę”. Nepakenčiu situacijų, kai tenka būti priklausomu nuo žmogaus ar aplinkybių. Niekam neleidžiu kalbėti su manimi įsakmiu ar pamokomu tonu. Gyvenu savo galva, nepriklausomai nuo žmonių ir aplinkybių įtakos… Kategoriškas pasipriešinimas bet kokiems apribojimams. Nepriklausomybė, žinoma, puikus dalykas, tačiau visur reikalingas saikas. Kraštutinumai veda į konfliktus ir vienatvę.
Tikslų idealizavimas. Gyvenimas – nesiliaujanti kova dėl savo tikslų įgyvendinimo bet kokia kaina. Esu pasirengęs viską paaukoti vardan tikslo. Be tikslo gyvenimas praranda prasmę – nėra dėl ko gyventi, nėra ko siekti. Jeigu nepasieksiu tikslo – pasaulis sugrius. Laikydamasis tokios idėjos, visiškai ignoruoju kitus gyvenimo aspektus ir niekinu žmones, neturinčius aiškaus tikslo.
Post Scriptum. Daug norėti – naudinga. O štai daug kalbėti apie tai ir kaltinti kitus, pastoviai pergyventi – tai ir yra iliuzija, būtent ji nuodija gyvenimą, neleidžia jausti pasitenkinimo, laimės ir pasididžiavimo savimi.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…