Neklausykite tų, kurie aiškina, kaip viskas turi būti

Nebijokite klysti. Kurkite savo gyvenimą. Tik jums patiems spręsti, koks jis turėtų būti.

Neklausykite tų, kurie bando jums aiškinti, kaip viskas turėtų būti. Ypač, jei neprašėte patarimų. Abejonės ir baimė – svarbiausi mūsų širdies priešai. Jie įsijungia mumyse, išgirdus jau pirmuosius patarėjo žodžius ir jūs apmirštate, tarsi triušis, pamatęs gyvatę. Taip, jūs mėginsite paaiškinti, įrodyti ir galbūt teisintis, tačiau procesas jau paleistas ir sustabdyti jį labai sudėtinga.

Baimė ir abejonės sutrukdė žengti į priekį milijonams žmonių. Neleido pradėti milijonų nuostabių projektų. Neleido atsirasti genijams, laimingoms šeimoms ir vaikams.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Balsai galvoje, didindami apsisukimus, kužda jums baisias istorijas apie tai, jog taip daryti neteisinga, kad reikia daryti, kaip visi daro. Nesiklausykite jų. Pritildykite garsą, dainuokite daineles, skaičiuokite avis. Jeigu jūsų širdyje dega liepsna ir norisi veržtis pirmyn – sekite paskui širdį.

Neklausykite patarėjų, kurie jus stabdys, pranašaudami siaubingas perspektyvas: „Ką pasakys, ką pagalvos žmonės, kaip tu paskui gyvensi?” Ar tai būtų giminaičiai, draugai, ar tiesiog praeiviai. Jie įteigs jums savo pačių baimes ir abejones, o jūs visa tai kentėsite, kol pasibaigs jūsų laikas. Ir kai paskutinė smiltelė smėlio laikrodyje tuoj, tuoj nukris į bedugnę, jūs su liūdesiu ir kartėliu suvoksite, kiek daug visko nepadaryta, kiek daug visko nepradėta.

Niekas nežino, kaip teisinga. Kiekvienas verda savyje savą šokoladą, o paskui, įvyniojęs į savo patirties popieriuką, įteikia jums. Porciją SAVO šokolado arba, atsiprašant, mėšlo.

Perdavę tai jums, jie su atliktos pareigos jausmu sugrįš į savo laimingą, nelaimingą, betikslį, turtingą, kitokį gyvenimą, o jums teks atsakyti pačiam prieš save už tai, kad kartą pasielgėte bailiai, paklausėte, suabejojote. Sustojote, pakibote, nežengėte žingsnio ir nepabandėte. Ir gyvenate dabar, vadovaudamiesi svetima nuomone, svetimais stereotipais apie „normalų” gyvenimą, „normalų” darbą, „normalų” partnerį. Ir dar 300 000 įvairiausių „normalumų”, apie kuriuos jums papasakojo, nepamiršę pridurti, kad jūsų pačių gyvenimas – nelabai…

Tačiau kas gi nustatė to normalumo ribas? Argi ne kiekvienas jį supranta savaip?

Baimė sujaukia pasaulio vaizdą. Ji neturi proto. Abejonės suryja tokią svarbią mums energiją. Geriau įsiklausykite, kaip plaka širdis. Eikite pas tą, ar su kuo išties norite būti, užuot trypčioję pirmyn atgal ankštame narvelyje, kuriame viskas „normalu” aplinkinių žmonių požiūriu. Ieškokite savęs. Darykite tai su džiaugsmu. Tieskite nuosavus kelius. Ženkite į priekį, kriskite ir vėl stokitės. Užsidirbkite savus guzus, lipkite ant savų grėblių, o ne ant svetimų ar „visuotinai priimtų”.

Kažkas išgalvojo daugybę stereotipų, kurie pamažu susiliejo į vieną didelį stereotipą, aiškinantį „kaip viskas turi būti”. Neturi. Niekas niekam nieko neprivalo, kiekvienas turi savo kelią, kiekvienas palieka savus pėdsakus ir jie – unikalūs, nepakartojami.

Didžiausia paslaptis yra ta, kad „visuomenės nuomonė” neegzistuoja. Visi žmonės užsiciklinę tik į save. Ir visi šlaistosi su savo patirtimi, tarsi su nešuliu, stengdamiesi užkrauti tą „laimę” visiems aplinkui. Tačiau tai, kas saldu vienam, gali tapti nuodais kitam.

Dėl to paprasčiausiai kurkite savo gyvenimą. Nebijokite klysti. Tik jūs pats sprendžiate, koks turi būti tasai gyvenimas. Tik jūs pats kalate tas kopėčias ir paskui kopiate jomis aukštyn. Tik jūs pats žinote, kad yra „normalu”, nes tasai normalumas – kiekvienam savas. Ir atminkite – kiekvienas žmogus užsiciklinęs į save, tai koks tada skirtumas, ką jis jums pasakys?

Šaltinis