Daug žmonių iki šiol laiko normaliu dalyku pasakyti kitiems, ką šie turėtų jausti. „Nebijok! Viskas bus gerai.” arba: „Neapsikrauk smegenų, viskas praeis!”. Arba: „Džiaukis! Tau dar viskas priešakyje.” Pastaruoju metu aš gana liguistai reaguoju į patarimus: įsiuntu nevaikiškai.
O juk pokalbiuose tarp dviejų žmonių, tarkime, draugų, kalbantis apie gyvenimiškus reikalus, tokie patarimai ar pasiūlymai sutinkami labai dažnai. Žmonės tarytum sako vienas kitam: „Nejausk to, ką tu jauti. Tai, ką jauti yra neteisinga. Reikia jausti kitaip”. Neretai taip elgtis žmones verčia savi nemalonūs jausmai, kurių jie nesugeba išreikšti kitaip ar nori išvengti.
Medicininis ir psichologinis faktas yra tas, kad jeigu atsisakai išjausti savo jausmus, reiškia, viską sustabdai.
Mes, žinoma, galime vienaip ar kitaip kontroliuoti savo pergyvenimus ir turime šiokią tokią galimybę sąmoningai pasirinkti. Tačiau apskritai tos galios ganėtinai menkos. Ypač atsidūrus sunkioje situacijoje. Bandymai priversti save džiaugtis (ar sielvartauti) primena mėginimus pakeisti vandens temperatūrą upėje, pilant į ją litrą po litro verdančio vandens: ir pavargsi labai greitai, ir nulis naudos.
Idėja, kad egzistuoja teisingi, geri, tinkami jausmai ir esama neteisingų, nepageidaujamų, dažniausiai lieka neišsakyta, o dar dažniau – aiškiai nesuvokta. Tai labai pavojinga idėja ir anksčiau ar vėliau ji smogia tiems, kurie ja tiki.
Štai ką įsisąmoninau iš nuosavos patirties.
- Visi jausmai geri ir visi jausmai reikalingi;
- Kiekvienas žmogaus jausmas turi savo priežastį;
- Kiekvienas žmogus turi teisę jausti bet kokius jausmus ir apskritai turi teisę į bet kokius pergyvenimus (mintys, vaizdiniai, troškimai). Niekas negali uždrausti man ar tau jausti to, ką aš arba tu jauti.
Jausmų išgyvenimas – tai dvasinis darbas. Ypač jei kalba eina apie nemalonius jausmus. Kad šitą darbą būtų galima dirbti, reikia turėti jėgų, ryžto – troškimo išsilaisvinti nuo susikaupusios naštos.
Jausmų slopinimas, jų stabdymas ar ignoravimas – irgi darbas, be to, gana nelengvas.. Jis irgi reikalauja pastangų. Ir kai šios pastangos nustos save pateisinti, kai toji našta pasidaro pernelyg sunki, tada žmonės pradeda ieškoti pagalbos pas psichologus, ir kartais ją suranda. Mano patirtis byloja, kad anksčiau užslopintų jausmų pergyvenimas išties išlaisvina sielą ir praskaidrina protą.
Ir toks darbas kur kas veiksmingesnis už tokius patarimus kaip „neapsikrauk sau galvos” ir tokius užkeikimus kaip „nevaržyk savęs”.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…