Neatidėkite gyvenimo neapibrėžtai ateičiai

Neatidėkite gyvenimo ateičiai. Labai lengva pasinėrus į problemas ir einamuosius buitinius reikalus atidėti ateičiai pačią save, savo svajones, troškimus, tikslus. Juk jie visada išnyra ne laiku, ir ne vietoje. Jie nepatogūs ir gali palaukti. Pasaulyje tiek pareigų, ypač jei kalba eina apie moterį, ypač jeigu ji jau mama. Čia jau ne iki svajonių. Štai taip ir gaunasi, kad apklausoje, kurią atlikome, dauguma moterų apgailestauja, kad visą gyvenimą buvo atidėjusios pačios save neapibrėžtai ateičiai ir visiškai savimi nesirūpino.

Paskui gali paaiškėti, kad traukinys jau nuvažiavo ir norint jį pasivyti, reikia daug pastangų. Čia kaip su svoriu. Jeigu priaugome nereikalingų kilogramų, paprasčiau numesti juo, kol jie „švieži”. Bet jeigu laukiate ne vienerius metus, sulieknėti darosi sudėtingiau. Jeigu savo santykiais rūpinatės pastoviai ir vos tik iškyla problema, bandote ją spręsti, šansų turėti harmoningą šeimą turite daugiau nei tada, kai užmerkiate akis į sunkumus ir viliatės, kad jie galbūt kaip nors savaime išsispręs. Spręsti vis tiek teks, tačiau vėliau tai daryti bus sudėtingiau.

Paprasčiau palaikyti gerą odos būklę kasdienine priežiūra negu paskui bandyti ją atjauninti, kai jau atsiranda raukšlelių. Paprasčiau daugumą klausimų išspręsti iš karto, nei paskui dorotis susikaupusią problemų krūvą.

Lygiai tas pats ir su smegenų pajėgumais, kurie mažėja sulig kiekvienais metais. Kai jums 20 metų, kur kas paprasčiau mokytis kažką naujo, užsienio kalbas, įsisavinti kokias nors programas. Kai sulaukiate 40-ies, jau ir uždaviniai kiti, ir netgi susiradę mėgstamą užsiėmimą, nebepatirsite iš jo tokios didelės laimės.

Tai ar verta atidėlioti savęs, savo poreikių ir troškimų pažinimą tokiai tolimai ateičiai?

Mes visi gyvename labai keistą gyvenimą, palikdami sau už nugaros viską, kas svarbiausia. Kodėl ir kam to reikia? Ko mes tikimės? Neaišku.

Senovės Indijos epuose esama vieno įdomaus momento, kai vienas herojus kalba apie tai, kas nuostabiausia šiame pasaulyje. Apie tai, kad kiekvienas matė kaip mirė jo senelis, tėvas, tačiau ir toliau gyvena taip, tarsi pats niekada nemirtų. Ir tai tiesa.

Kol neiškyla reali grėsmė gyvybei, mes nesusimąstome, kaip ir kam gyvename. Mes tarsi įjungiame autopilotą – skrendame, kur skrendasi. Atskridę išsiaiškinsime. Tik ar išsiaiškinsime? Ir kurgi nuskrisime?

Žinote, labai dažnai kalbama apie tai, kad per gimdymą moteris atsiduria ant neregimos ribos tarp gyvybės ir mirties. Asmeniškai aš tai pajaučiau savo kailiu tik per ketvirtą gimdymą. Visu kūnu pajutusi tą ribą, aš tarsi netekau šioje sferoje nekaltybės. Tarsi prablaivėjau per patį siautulingo vakarėlio įkarštį ir pažvelgiau į viską iš šalies.

Gimdymas pademonstravo man mirties neišvengiamumą ir tai, kad gyvenimas turi pabaigą. Taip, tam tikra prasme gimdymas ir mirtis labai panašūs. Daryk ką nori ir kaip nori, tačiau anksčiau ar vėliau tai atsitiks. Kaip ir kada – niekas nežino. Tačiau tiksliai žinoma, kad tai neišvengiama. Visą gyvenimą nėščia nevaikščiosi. Kaip ir nėra tokių, kurie gyventų amžinai.

Ir kai šitai pajutau – taip arti ir taip realistiškai – man pasidarė gaila tuščiai deginti savo gyvenimą.

Aš tapau absoliučiai abejinga daugeliui antraeilių dalykų – ką apie mane galvoja kažkokie žmonės, kaip aš atrodau jų akyse. Materialūs tikslai neišnyko, tačiau smarkiai nublanko, suvokimas, kad jie laikini ir neverti dedamų pastangų prablaivė mane, nors aš jų ir neatsisakiau. Tiesiog nustojau laikyti be galo svarbiais. Man gaila laiko barniams, ginčams ir aiškinimuisi, kas teisus. Gaila laiko pykčiui ir pavydui. Ne tiek jau daug to laiko beliko, trečdalis gyvenimo jau nugyventa.

Šios absoliutaus aiškumo ir sąžiningumo pačiai su savimi akimirkos atvėrė man naują kelią. Ir man jis patinka. Jis sąžiningas, kartais net pernelyg ir atviras. Jis ne toks paprastas, tačiau teikia pasitenkinimą ir laimę.

Galima gyventi ne iš visų jėgų, kaip pakliuvo, gyventi kieno nors svetimą gyvenimą, išgyventi ir egzistuoti, visą gyvenimą kovoti… Tačiau bet kuriuo atveju yra tam tikras taškas, kurį mes visi pasieksime. Kokie mes ten ateisime? Ką atsinešime? Kiek būsime patenkinti nugyventu gyvenimu? Ir ką paliksime po savęs?

Apie tai rekomenduoju pagalvoti jau dabar, kad paskui nereikėtų kankintis.

.



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *