Ne įžeidė, o įsižeidžiau

Pakalbėkime apie aukščiausią psichologinės brandos pilotažą: atsakomybę už savus jausmus. Kada gi mes pagaliau išmoksime tą atsakomybę prisiimti?

Ne tu mane įžeidei, o aš įsižeidžiu, kai tu…
Ne tu teiki man skausmą, o man skaudu, kada tu…
Ne tu suteiki mano gyvenimui prasmę, o aš ieškau prasmės tavyje.
Ne tu mane žemini, o…

Na, jūs jau supratote.

Atrodytų, koks skirtumas? O iš tikrųjų iš to galime padaryti visą eilę gyvenimą labai palengvinančių išvadų.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Kad skausmas ir nuoskauda – tai mūsų subjektyvūs jausmai, kad ne visi žmonės tokioje pat situacijoje jaustų tą patį. Vadinasi, su mumis dabar galbūt nevyksta nieko baisaus, tiesiog paaiškėjo, kad skausmą sukelia mūsų ankstesnė patirtis.

Kad, galbūt, žmogus užimtas ne skaudina mus, o paprasčiausiai kažką daro ar kažko nedaro savais sumetimais, jis tiesiog gyvena savo gyvenimą ir net nenutuokia, kad mums nemalonu.

Svarbiausia, kad mums nereikia laukti ar siekti, kad kitas liautųsi mus skaudinti. Būtent mes turime tai užbaigti: atsitraukti reikiamu atstumu nuo žmogaus. Kai šitai suprasime, pasibaigs žaidimas „tironas-auka” ir tada mums teks patiems daryti sprendimus. O kaltinti, kaip darėme anksčiau, apskritai yra gerokai paprasčiau ir lengviau. Čia ir visa bėda. Suveikia primityvus dėsnis: jeigu man gerai – aš šaunuolis, o jeigu man blogai – čia tu dėl to kaltas.

Mes sakome: mane įskaudino, mane įžeidė, mane apkaltino, bet labai retai sakome, kad mane pamilo, mane padarė laimingu, man atsidėkojo (privertė pajausti meilę, laimę, dėkingumą). Arba sakome tai su ironija. Nes kai jaučiame meilę, dėkingumą, laimę – kalba apie mus, čia jau mes patys, o štai dėl nuoskaudų, įžeidimų, skausmo – dėl viso to kalti „jie”.

Kai pradėjau jausti atsakomybę už savo jausmus, mane truputį nervino tie, kas to nedarė, o primesdavo atsakomybę kitiems, tame tarpe ir man. O paskui supratau, kad mes patys atsakingi už tai, už ką imamės atsakomybės. Kitaip sakant, ne man suverčia kaltę dėl savo jausmų (tu mane skriaudi), o aš pati prisiimu atsakomybę už šitą žmogaus jausmą (oi, aš tave skriaudžiu, aš bloga, atleisk). O tai jau didybės manija – galvoti, kad valdau kitų suaugusių ir nekvailų žmonių jausmus ir savijautą.

Nuo to laiko nuo manęs viskas nuteka kaip nuo žąsies vanduo ir man absoliučiai nebeįdomu aiškintis ir nagrinėti, kas, ką ir kaip įžeidė, žaisti žaidimus auka-tironas ar jaustis kalta/visagale/skriaudžiančia. Čia panašiai kaip įeiti į kitą kambarį, kuriame visiškai nedaug žmonių ir labai ramu. O aš prie jo dar ne visai pripratau ir dar ne viską moku. Kartais išlekiu iš jo skandalą suorganizuoti ir savęs pagailėti, tačiau įgyta patirtis yra neįkainuojama ir spaudžia man smegenis. Tenka numušti įtampą, rašyti tiems, kurie netingi save panagrinėti ir kuriems jau įkyrėjo kaltinti bei būti nuskriaustiems/įžeistiems/kaltiems.

Nors kaip kam, žinoma, šitie reikalai ir per 80 išgyventų metų gali nenusibosti. Vertinu jų įsitraukimą š procesą ir atkaklumą. Manęs pačios tokiems dalykams ilgam neužtenka.