Prieš kelias dienas sutikau gatvėje draugę. Sustojau, paklausiau, kaip einasi, kaip šeima. Ji pažiūrėjo į mane ir tyliai sumurmėjo: „Aš tokia užimta… Taip smarkiai užsiėmusi. Tiek visko užgriuvo, tu net neįsivaizduoji”.
Kiek vėliau susitikau draugą, paklausiau, kaip jis. Ir vėl tas pats tonas, tas pats atsakymas: „Aš toks užimtas… Tiek visko reikia padaryti”. Virpantis, pavargęs, nukamuotas balsas.
Taip ne tik su suaugusiais. Kai prieš 10 metų persikėlėme gyventi į Šiaurės Karoliną, buvome sužavėti: didžiulis miestas, puikios mokyklos. Apsigyvenome gerame rajone, kur gyveno šeimos su vaikais. Buvau tikras: viskas nuostabu.
Po kelių dienų pasiūlėme draugiškiems kaimynams, kad mūsų dukrelės drauge žaistų.
Kaimynė – puiki moteris – atsivertė telefone kalendorių. Naršė jį, naršė… Ilgai naršė. Pagaliau pasakė: „Štai, turiu laisvas 45 minutes po dviejų su puse savaičių. Likusį laiką užima gimnastika, fortepijonas ir vokalo pamokos. Ji tiesiog… Na, tiesiog labai užimta”.
Šitas siaubingas, destruktyvus įprotis „būti užimtam” išsivysto mums labai ir labai anksti.
Ką mes su savimi išdarinėjame? Kodėl taip elgiamės su savo vaikais? Kada būtent užmiršome, kad esame žmonės, o ne mašinos?
Vaikams visiškai normalu liūdėti, lakstyti po balas, žaisti, klysti ir net nuobodžiauti. Visi mes mylime savo vaikus. Bet kažkodėl nuo pat vaikystės perkrauname juos reikalais, kad jų gyvenimas pavirstų nesibaigiančiu stresu ir jie neturėtų nė minutės laisvo laiko, kaip ir mes patys.
Kas nutiko tam pasauliui, kur galėjome sėdėti su mylimais žmonėmis ir neskubėdami kalbėtis apie tai, ką galvojame ir jaučiame? Kur tie pokalbiai, pilni iškalbingo tylėjimo, kurio nėra reikalo nutraukti?
Kaip mes sukūrėme pasaulį, kuriame turime kalnus reikalų, daiktų ir visiškai nelieka laiko pailsėti, pamąstyti, pabendrauti ir paprasčiausiai būti?
Mes neskaitėme Sokrato: „Žmogui, kuris nesistengia pažinti gyvenimo, neverta ir gyventi”. O kaip liepsite pažinti, būti, tapti žmogumi, jeigu mes pastoviai užimti?
Šita liga, kurios pavadinimas „Aš užimtas” (ir tai jau diagnozė) griauna sveikatą ir gerovę. Ji trukdo mums būti su šeima, neleidžia užmegzti tų saitų tarp artimų širdžių, kurių taip trokštame.
Pradedant 6-uoju dešimtmečiu atsirado daug naujų technologijų. Manėme (ir mums žadėjo!), kad pažanga padarys gyvenimą paprastesniu, suprantamesniu, laisvesniu. O realiai neturime jokios laisvės, net paprasčiausiai pailsėti nebegalime, kaip buvo galima dar prieš kelis dešimtmečius.
Taip vadinamam visuomenės elitui riba tarp darbo ir namų išsitrynė galutinai. Mes pastoviai spoksome į telefonus. O tai ištrina ribą tarp ofiso ir namų, vaikai užmiega ir mes vėl tinkle darbuojamės.
Mano asmeninis kasdienis karas – tai elektroninių laiškų lavina. Po velnių, aš jau paskelbiau asmeninį džichadą elektroniniam paštui. Esu palaidotas po šimtais laiškų ir neturiu žalio supratimo, kaip visa tai užbaigti. Viską išbandžiau: atsakinėjau į laiškus tik vakarais, neskaičiau jų laisvadieniais, prašiau žmonių susitikti asmeniškai vietoj laiško. O laiškai kaupiasi ir kaupiasi: asmeniniai, darbiniai, reklama, spamas. Ir žmonės laukia atsakymo – tiesiog dabar, ne rytoj. Ir aš taip pat, pasirodo, toks užsiėmęs…
Kitiems dar blogiau. Daug kas dirba dviejose darbovietėse už elgetišką atlyginimą, kad išlaikytų šeimą. 20% mūsų vaikų gyvena skurde, o mūsų pagyvenę tėvai priversti dirbti sargais ir technikais, kad išsaugotų stogą virš galvos ir sočiai pavalgytų. Mes užsiėmę.
Taip gyventi negalima.
Kai klausiu „Kaip tu” – ko aš iš tikrųjų klausiu?
Aš klausiu ne apie reikalų sąrašą ir ne apie tai, į kiek laiškų jums dar reikia atsakyti. Aš klausiu, kas dedasi šiuo metu jūsų širdyje. Tai pasakykite man.
Pasakykite, kad jūsų širdis džiaugiasi arba skauda, arba liūdi, pasakykite, kad jūsų širdis trokšta žmogiškos šilumos. Patys pažvelkite į savo širdį, o paskui papasakokite man. Jeigu aš klausiu, reiškia, aš noriu žinoti – žinoti gyvo žmogaus atsakymą.
Pasakykite, kad jūs dar prisimenate, kad esate žmogus, o ne mašina, kuri automatiškai išbraukia atliktus darbus iš sąrašo. Pažvelkime vienas kitam į akis, paspauskime rankas. Paprasčiausiai pasikalbėkime: pokalbis išsklaidys stresą, bent jau jo dalį, padovanos pojūtį, kad jūs – ne vienas. Paspauskite man ranką, pažiūrėkite į akis ir pabūkite bent sekundę su manimi. Papasakokite, ką jaučiate ir padėkite man prisiminti, kad aš irgi žmogus, kuriam reikia žmogiškos šilumos.
Aš dėstau universitete, kur studentai pašėlusiai mokosi ir pašėlusiai ilsisi, ir labai tuo didžiuojasi. Tai visų mūsų gyvenimo atspindys: net atsipalaiduodami panyrame į tą persitempimo pasaulį. Mūsų poilsis – irgi veiksmas: rėksmingi reginiai ir sportas iki devinto prakaito.
Ir ką gi daryti? – paklausite jūs. Aš nežinau. Neturiu aš jokio stebuklingo sprendimo. Viskas, ką žinau – kad prarandame sugebėjimą gyventi tikrą žmogišką gyvenimą.
Mums reikia kitaip pažvelgti į darbą ir technologijas. Mes gi žinome, ko norime: prasmingumo, bendrumo jausmo, gero gyvenimo. Kalba ne tik apie tai, kad skaniau pavalgyti ir nusipirkti kietesnį aifoną. Mes norime gyventi kaip žmonės.
Poetas Viljamas Jeitsas rašė: „Žmogui, kuris nuspręs ištyrinėti tamsius savo paties sielos užkampius, reikia didesnio ryžto nei kareiviui mūšio lauke”.
Kaip mums ištyrinėti savo sielų tamsius užkaborius, jeigu esame tokie užsiėmę? Kaip mums pažinti gyvenimą?
Tikiuosi, pasiūlysite sprendimą: kaip pradėti gyventi, kaip pakeisti mūsų visuomenę.
Norėčiau, kad mano vaikai bėgiotų po balas, svajotų ir liūdėtų – mokytųsi būti žmonėmis. Noriu gyventi pasaulyje, kuriame galėtume sustoti, pažvelgti vienas kitam į akis ir drauge suprasti, kas dedasi mūsų širdyse.
Padarysiu pauzę, kad pagalvočiau apie savo gyvenimą, įsiklausyčiau į savo pavargusią širdį, kad sužinočiau, kas aš toks.
Jūsų širdyje dedasi tas pats?
Tai bent jau pamėginkime sukurti pasaulį, kuriame, kai vienas iš mūsų sako „aš toks užimtas”, kitas atsakys: „Žinau, drauguži. Žinau. Mes visi užsiėmę. Tačiau papasakok man, kas dedasi tavo širdyje”.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…