Šiuolaikinė hedonistinė kultūra, skelbianti, kad reikia gyventi šia diena, kad gyvenimas turi tapti nesibaigiančiu malonumu, kad dėl nieko neverta sukti galvos, man rodos yra ne kas kita kaip maištas prieš kultūrą, kuri skelbė pačius įvairiausius „reikia!” ir „privalai!”. Būties lengvumas priešpastatomas sunkiam darbui, pareigoms, tikslų siekimui.
Reikia mokytis, reikia būti gera mergaite, reikia stoti į universitetą, reikia daryti karjerą, reikia ištekėti, reikia pagimdyti vaiką, nereikia gimdyti vaiko, reikia paskirti gyvenimą vaikams, reikia paskirti gyvenimą karjerai, reikia būti išsilavinusiems, reikia skaityti knygas, reikia tobulėti, reikia būti rūpestinga, reikia būti nepriklausoma, reikia būti išmintinga, reikia kultivuoti sveiką gyvenimo būdą, reikia mokėti duoti atkirtį, reikia mokėti, reikia, reikia, reikia…”
Nenuostabu, kad žodis „reikia” pradeda kelti alergiją ir norą maištauti. O maište užgimsta neigimas. Darbo neigimas, darbo, kad užsitikrintum ateitį, pastangų, pasiaukojimo, atkaklumo, susikoncentravimo, pasirengimo paaukoti malonumus neigimas.
„Tau ką – labiau už kitus šito reikia?”, „Kurių galų ari lyg juodas jautis?”, „Kuriems velniams taip stengtis?”
O man būtent ir reikia labiau nei kitiems. Man labai reikia, taip reikia, kad paaukosiu malonumus, pasiaukosiu, dirbsiu, arsiu, kantriai, žingsnis po žingsnio eidama į tikslą.
Hedonizmo maištas neigia visai ne tai. Mus siutina visi tie „reikia” ne todėl, kad „reikia” būtų kažkas blogo, o todėl, kad to reikia ne mums. Mus purto žodis „privalai” dėl to, kad privalai ne sau, o kažkam kitam.
Ne patys tikslai yra beprasmiški. Beprasmiški yra svetimi tikslai.
Visiškai beprasmiška mokyti vaiką darbštumo, verčiant jį siekti jūsų išsikeltų tikslų. Jis ims maištauti prieš tikslo siekimą, o iš tikrųjų maištauti reikia prieš svetimų žmonių įbruktus tikslus.
Visos pastangos priversti dirbti, visokie motyvatoriai, pagalbos sau knygos, begalė visur kaišiojamų išmintingų citatų, kovos su neveiklumu metodai – visa tai mes traktuosime kaip smurtą ir prievartą, visa tai kels norą maištauti, kol seksime svetimų „reikia”, o ne savų, užgimusių mūsų pačių širdyse. Maištausime mes prieš pastangas, darbą ir tikslus, o juk kalti visai ne jie. Maištauti norisi dėl to, kad visa tai svetima, ne mūsų.
Sugebėjimas siekti tikslo, sėkmė, darbštumas – visa tai ateina tada, kai sieki savo tikslo. Kai viduje tūno tavo paties „reikia”. Ir kelias į šitą „reikia” šimtąkart puikesnis už visus hedonistinius malonumus. Būtent šis kelias padeda pasijausti laimingu.
Būtent šis kelias, šios pastangos ir sau pačiam svarbių tikslų siekimas išskiria į organizmą dofaminą ir leidžia pasijausti laimingu. Kai šito nėra – neriame į trumpalaikius malonumus, pradedame sūpuotis dofamino sūpynėse. Kažkas naujo, ryškaus, skanaus – laimė. Pasibaigė – liūdesys, puolame ieškoti naujovių.
Įsivaizduokite, jog pabudote vieną rytą žinodami, ko norite, visą dieną dirbate to siekdami, išvydote rezultatą, prisimenate visus savo žingsnius link jo, aiškiai matote, kaip augote ir tobulėjote, o vakare einate miegoti, jausdami, jog nuveikėte kažką svarbaus. Galima klaikiai pavargti, galima atlikti daugybę sunkių ir nekomfortiškų uždavinių, kovoti su baime ir nepasitikėjimu – ir vis tiek į klausimą „ar esate laimingas?” atsakysite „taip!” Man rodos, šis savęs realizavimo, sąmoningumo jausmas pažįstamas visiems.
Kai šito jausmo nėra, darbas labai sunkus ir nemalonus, ir mes galime ištverti jį tik kompensuodami arba kokia nors greita nauda, arba maištu. Tarytum problema slypėtų darbe.
Pasižiūrėkite į laimingus žmones aplink save. Jie labai daug dirba. Ir pasižiūrėkite į įvairiausias fyfas, pasidabinusias madingiausiais drabužiais bei aksesuarais, kursuojančias iš vienos salos su palmėmis į kitą. Jos laimingos?
Viena didžiausių dovanų, kurią gavau iš tėvų yra tai, kad jie nesikišo į mano sprendimus, kuo turėčiau tapti ir kuo norėčiau užsiimti. Aš skaičiau tai, ką norėjau skaityti, įstojau ten, kur norėjau, dirbau ką norėjau, ištekėjau už ko norėjau ir žengiau ta kryptimi, kuria norėjau.
Tėvams ne visada buvo lengva su tuo susitaikyti, tačiau jie suteikė man laisvę. Dėl to manyje gyvena labai galingas ir vien tik mano pačios „reikia”. Tasai „reikia” pastoviai keičiasi, kartais jį prarandu ir tada einu ieškoti, bandyti kažką naujo. Ir tai darydama, vėl jį susirandu.
Iš naujo ir iš naujo į klausimą, iš kur turiu tiek daug energijos ir kaip sugebu prisiversti taip smarkiai dirbti, kodėl nesudegu, nevartoju stimuliatorių, nesvajoju nieko neveikti, aš atsakau tą patį – šito man paprasčiausiai labai reikia.
Labiau nei kitiems.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…