Kova su vidiniu kritiku. Mokomės save pamilti

Kaip dažnai žadate sau pradėti gyventi kitaip? Nusipirkti abonementą į sporto salę, pakeisti nusibodusį garderobą ar iš naujo įsimylėti? „Rytoj tai jau tiksliai sėsiu ant dietos”, „vasarą eisiu į žygį”, „dar vienas šefo išsišokimas ir keisiu darbą”. Tačiau praeina savaitė, mėnuo, metai ir niekas nesikeičia.

Gerai, jeigu bent jau pabandėte, o būna ir taip, kad viskas baigiasi porcija savigraužos ir eiliniu pažadu laukti eilinės stebuklingos mėnulio pilnaties. Kodėl gi taip sunku keisti įpročius? Mūsų atsakymas – pernelyg daug energijos žmogus išeikvoja savo vidiniam kritikui, nepalikdamas sau jokio šanso sėkmei.

Iš esmės, kiekvieną kartą žadėdami, mes jau iš anksto žinome, kad nieko nesigaus. Tartum kažkoks piktas padaras kuždėtų į ausį: „tu – menkysta”, „tu visada viską sužlugdai”, „ne tavo nosiai kažką pasiekti”. O mes paklusniai jo klausomės ir užkandame šį vidinį įžeidimą nauja porcija šokoladinio torto. Kodėl viduje tupi tik kritikas ir nėra gynėjo? Iš kur atsirado šitas pražūtingas įprotis ieškoti ir naikinti savyje ydas, vietoje, to, kad siektume tapti geresniais? Panagrinėkime.

Prieštaringi vidinio kritiko įsakymai: iš kur kojos dygsta?

Jeigu esate įsitikinę, kad kritika gyvenime reikalinga tam, kad geriau save motyvuotumėte pasiekimams, jūs klystate. Vidinis kritikas – tai ne parama, o priešingai – jūsų viduje sėdintis priešas, kuris pastebės kiekvieną silpnumo pasireiškimą ir smogs į pačią skaudžiausią vietą. Kaip veikia šis mažas kenkėjas?

Tarkime, išsikėlėte tikslą iki vasaros numesti svorio. Smegenys greitai apskaičiuoja reikalingų priemonių kompleksą – sportas, teisingas maistas, miego režimas. Ir čia jūs sugrįžtate pavargusi iš darbo ir balsas jūsų viduje kužda: „Kam tau ta dieta? Tu netekai jėgų, vadinasi, nusipelnei paskatinimo – praleisti treniruotę ir suvalgyti saldainiuką”.

Ir kai tik pasidavėte saldiems įkalbinėjimams, balsas staigiai transformuojasi į „griežtą tėtuką”: atseit „tingi tu nevykėlė, kaip buvai niekam tikusi, taip ir liksi. Ir nesurasi tu niekad gyvenime padoraus vyriškio!” Kaip šaltas dušas ant galvos. Iš pradžių kurstė, o paskui pats ir aprėkė už silpnumą, kurį pats paskatino. Tai ne motyvatorius, o tikras demoralizatorius.

Kartais vidinis kritikas taip įsiviešpatauja, kad išsekina psichikos resursus, priveda iki visiškai realios depresijos. „Tu visada toks būsi, net nemėgink keistis”. – kvatojasi jis, sutrypdamas į purvą savigarbą. Ir mes jam tai leidžiame, tapdami priešais patiems sau. Iš kur toks polinkis tapti aukomis?

Kritikas viduje – tai nepatenkinto tėvo/motinos projekcija. Tėvo/motinos, kurie įprato gėdinti, su nusivylimu linguoti galvą ir visokeriopai gniuždyti mūsų Ego. Būdami vaikais, mes žvelgėme į tokią tėvų taktiką nekritiškai, paskui jų pastabos įsirašė į pasąmonę ir perėjo į aukštesnį – savikritikos – rangą. Mes nuvertinome savo asmenybę, sunaikinome visus realius pasiekimus. Ar galima nuo to gintis?

Mokomės patys save užjausti

Sunaikinti tą savo „aš” dalį, kuri pastoviai kritikuoja, praktiškai neįmanoma, tačiau yra geresnė išeitis. Kad atsikratytume kenkėjo, reikia labiau ištreniruoti savo viduje tą sielos dalį, kuri mus remia ir palaiko. Mumyse gyvena ne vien „nepatenkinti tėvai”, bet ir „rūpestingi tėvai”, kurie išties moka mylėti. Būtent į juos reikia ir perjungti dėmesį, ugdant savyje sugebėjimą užjausti ir priimti.

Savo poelgių vertinimas per užuojautą ir supratimą nedaro žalos motyvacijai. Tai ne visaleidžiamumas ir ne pataikavimas savo ydoms, o mokėjimas žvelgti į save su supratimu ir meile. Kai tu bukai neužsiciklini ties trūkumais ir ydomis, nesmerki savęs už kiekvieną klaidą, bet susikoncentruoji ties pozityviais savo „aš” aspektais, sumaniai kurstai troškimų ir išsikeltų tikslų siekimo ugnį.

Žmogus, kuriam išsivystę „rūpestingi tėvai” jo viduje, moka lengvai reaguoti į nemalonumus ir lanksčiai adaptuotis prie permainų. Kai šito nėra, bet kokią kliūtį žmogus laikys katastrofa, kuri visiškai sunaikins jo savigarbą ir savivertę. Kai žmogus reaguoja lengvai, jo savivertė aukšta pati savaime, žmogus ir taip jaučiasi geru, tačiau neprieštarauja tapti dar geresniu. Būtent tai atveria žmogui troškimą augti ir tobulėti, padvigubinant vidines galias.

Meditacijos galia kovojant su savigrauža

Pernelyg smarkiai susikoncentravus ties nuosavais trūkumais, patiriamas nuolatinis stresas, kuris negatyviai atsiliepia sveikatai ir gerovei. Savigrauža veda į tai, kad smunka mūsų savivertė, tampame pernelyg agresyvūs savo pačių adresu, nustojame mylėti savo kūną ir protą. Meilės trūkumas iškraipo pasaulio vaizdą, paverčia gyvenimą tikru išbandymu. Būtent meditacijos praktika padeda kovoti su vidiniu kritiku.

Sustabdę savigraužos procesą, mes mokomės žvelgti į save tarsi iš šalies, atskiriant realų „aš” nuo negatyvių vertinimų. Iš teisėjų mes virstame stebėtojais, kurie žvelgia į gilumą, jausdamiesi laimingais tiesiog šiais, o ne dėl kažkokių konkrečių nuopelnų. Meditacijos praktika leidžia sumažinti stresą, sustabdyti kritiką savo viduje ir susirasti savyje meilės balsą, peržiūrėjus ir pakeitus įprastus santykius.

Norite realių pokyčių? Pradėkite kurti harmoniją savo viduje, tada ir aplinkinis pasaulis prisitaikys.

Gana klausytis kenkėjo savo viduje, išmokite žvelgti į save su meile ir supratimu, tada atsiras energijos, kurios dėka galima keisti gyvenimą. Susiraskite savyje tą vidinį stebėtoją ir pradėkite darbą.

.



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *