Pakankamai dažnai girdžiu iš pažįstamų: „Tau pasisekė, dirbi laisvu grafiku”, „tau pasisekė, tu dirbi”, „tau pasiekė…” Galima tęsti iki begalybės.
Kodėl vienam sekasi, o kitam – ne? Kodėl visi žvaliai baigia mokyklą ir bėga paknopstomis į šviesią ateitį, tačiau atbėga toli gražu ne visi? Likusieji įstringa kažkur pusiaukelėje ir paskui, kai juos sutinki, pasipila atodūsiai: „tau pasisekė, juk tu…”
Taip ir norisi atrėžti: „Tu rimtai kalbi?”
„Pasisekė” – tai du baigti universitetai?
„Pasisekė” – tai krūvos brangiai kainuojančių kursų, kur reikia sunkiai, sunkiai dirbti ir smarkiai sukti galvą?
„Pasisekė” – tai kada tau klaikiai baisu, kai nepasitiki savimi, bijai pradėti privačią praktiką, o paskui apskritai kokius 5 metus bijai kiekvieną naują žingsnį toje praktikoje žengti?
O gal poliglotams pasisekė? Kurie naktimis nemiega – sėdi ir mokosi užsienio kalbų, nes jiems to reikia, jiems įdomu, jiems norisi. O jiems, pasirodo, viso labo pasisekė. Gabumai ar dar ten kas nors…
O gal apskritai sekasi visiems tiems, kurie stengiasi, daro, peržengia baimės slenkstį?
Labiausiai, iš visko sprendžiant, sekasi psichologų klientams. Kurie per ašaras ir skausmą palaipsniui keičia savo gyvenimą ta linkme, apie kurią anksčiau net pagalvoti negalėdavo. Kol visiems kitiems, kuriems nesiseka, per brangu, tingisi, ir taip gerai…
Šis dalykas vadinamas „atsakomybės už savo gyvenimą vengimu” ir „kitų žmonių darbo nuvertinimu”.
Nebūna „Pasisekė” ar „Nepasisekė”.
Būna „Stengiausi” ar „Nesistengiau”. Ir pastangos gali trukti metų metus. Kartais dešimtmečius.
Tradicinis prieštaravimas: „Bandžiau, bet man nesigavo”.
O smėlio pyragai vaikui smėlio dėžėje irgi iš pirmo karto gavosi? Vaikas gi nenustoja stengtis, kad pyragas gautųsi kaip pas mamą. Išklauso paaiškinimus, bando iš naujo ir vėl iš naujo. O paskui užaugo ir staiga: „Aš bandžiau, net tris kartus bandžiau, bet nesigavo, aš nevykėlis”.
Tu esi tuo, ką darai.
Kai tau 25 metai, kol kas dar nėra ypatingos atsakomybės, tu dar tik dairaisi aplinkui, mokaisi gyventi. O kai žmogus sulaukė keturiasdešimties ir ištaria sakramentalų: „Tau tiesiog pasisekė” – štai čia greičiausiai viso labo atsikalbinėjimas ir savęs teisinimas.
O viskas, ko reikia, tai išanalizuoti nueitą kelią, surasti ir pripažinti padarytas klaidas, pasiraitoti rankoves ir dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Dirbti su savimi ir sau pačiam.
Štai tada tikrai pasiseks.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…