Kodėl reikia atleisti netgi tiems, kurie to nenusipelnė

Vaikystėje mus verčia atleisti. Pavyzdžiui, kaimynų berniukas paėmė žaislą. Suaugusieji verčia jį atsiprašyti, o jums liepia jam už tai atleisti. Bet juk tai nieko neišsprendė. Jūs dar ilgai galėjote ant jo patyliukais pykti. O kai suaugame, mes jau patys laukiame atsiprašymo, bet dažniausiai taip ir nesulaukiame.

Net kai mūsų atsiprašo, mes vis tiek prisimename, ką žmogus padarė. Mes visą gyvenimą tempiamės su savimi visų tų, kurie mus kažkada nuskriaudė, bagažą. Ir po kiekvieno neteisingo žmogaus ši našta tampa vis didesnė ir sunkesnė. Tokia sunki, kad trukdo gyventi.

Tačiau yra tokių žmonių, kurie moka atleisti netgi tiems, kurie to nenusipelnė, kadangi jie žino, kad:

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Tai padeda judėti toliau

Neatleidimas – tai susierzinimas, panieka ir nepasitenkinimas. Neatleisti – reiškia laikyti savyje skausmą. Mes nuolat sukame savo galvoje mums nemalonių scenarijų. Vis iš naujo ir iš naujo, užuot susikoncentravę ir kur kas malonesnes perspektyvas.

Atleidimas reikalingas visų pirma mums patiems

Čia ir slypi visa esmė. Mes galvojame, kad atleidimas susijęs su kitu žmogumi. Kad tai nuridens akmenį jam nuo širdies. O iš tikrųjų atleidimas yra svarbus būtent mums patiems. Be atleidimo neįmanoma judėti toliau. Mes atleidžiame, kad galėtume paleisti ir negyventi praeitimi.

Atleisti reikia visiems

O ne tik tiems, kurie atsiprašė. Priešingu atveju, kokia apskritai prasmė atleisti? Stiprūs žmonės atleidžia netgi tiems, kurie to nenusipelnė. Priešingu atveju mūsų užslėptas pasipiktinimas atsispindės ir kituose mus supančiuose žmonėse, ši nuoskauda taps mūsų trauma ir kompleksu, transformuosis į nepasitikėjimą žmonėmis.

Atleisti – reiškia paleisti

Tik atleisdami, mes susitaikome su praeitimi, kad ji netrukdytų mūsų ateičiai. Kai paleidžiame praeitį ir praeities skausmą, atsiranda vietos naujoms emocijoms ir jausmams.