Yra tokių filmų rūšis – apie žmones, kurie sunkiai suserga ir dėl ligos pakeičia visą savo gyvenimą. Kartais norisi užsileisti vieną iš tokių filmų, kad ištrūkčiau iš rutinos ir susimąstyčiau apie gyvenimą. Juk tik tada, kai iškyla grėsmė prarasti sveikatą ar netgi gyvybę, mes pagaliau pradedame vertinti tai, ką šiuo metu turime. Liga kartais tampa stimului visiškai pakeisti gyvenimo būdą. Žmonės kitaip pažvelgia į savo praeitį, dabartį, mąstymo būdą, veiksmus. Ir neretai lieka dėkingi ligai, kuri daugiau davė, nei pasiėmė, parodė tikrąsias vertybes.
Šią savaitę man pasitaikė peržiūrėti iškart kelis panašius filmus, paskatinusius mane eilinį kartą susimąstyti apie tai, kaip gyvenu. Kiek man viskas priimtina, ar einu teisingu keliu, vedančiu į džiaugsmą ir laimę. Tuo pat metu negalėjau nesusimąstyti apie štai kokius dalykus:
- Kodėl mes gyvename ne tuos gyvenimus, apie kuriuos galvojame?
- Kodėl nesiryžtame tapti tais, kuriais galime tapti iš tikrųjų?
- Kad mums trukdo atsiskleisti iki galo?
Atsakymas paprastas – mes bijome gyventi.
- Gyventi taip, kad jaustume kiekvieną savo dieną, kad darytume tai, kad iš tiesų suteikia malonumą:
- Užsiimti mėgstama veikla, o ne tuo, ką tau parinko tėvai ir ne tuo, kas leidžia prasimaitinti;
- Gyventi su mylimais žmonėmis, o ne su tais, kurie pirmi atėjo, daug uždirba, niekada tavęs nepaliks – nesvarbu su kuo, svarbiausia, kad neliktume vieni;
- Realizuoti svajones, kurti savus projektus, keliauti, tyrinėti, siekti ir pasiekti, džiaugtis.
Ir, žinoma, Mylėti. Nes meilė – tas jausmas, kuris reikalauja drąsos. Mes bijome prisipažinti vienas kitam meilėje, nes bijome būti atstumti, išjuokti, nesuprasti.
Kodėl taip yra?
Mums trukdo baimė.
Baimė griauna planus, žaloja mūsų sielas. Baimėje gyvenantis žmogus panašus į virvėmis apipainiotą belaisvį. Jeigu jis ilgai laikys kūną sukaustytą, kūnas deformuosis ir žmogus taps luošiu. Ir tai visi supranta. Tik niekas kažkodėl nenori suprasti, kad baimė sielai – tai tas pats, kas virvė kūnui.
Jeigu ilgai laikysime savo sielą baimėje, laikui bėgant ji pripras prie šios būsenos ir deformuosis. Ji taps lygiai tokia pat luoša kaip ir kūnas.
Kiek daug istorijų apie fiziškai sergančius žmones ir tuo pat metu kupinus dvasinių jėgų, įkvėpimo, maksimaliai besidžiaugiančius kiekviena nauja diena. Ir tuo pat metu aplink mus pilna fiziškai sveikų žmonių, kurie viduje – visiški dvasiniai luošiai. Jų gyvenimas – tai viena nesibaigianti niūri ir pilka diena, be jokių perspektyvų, be jokios prasmės.
Ir šiuo atveju liga gali tapti geriausiu jūsų gyvenimo įvykiu. Nes susirgę mes visada susiduriame su dar baisesniais dalykais, pavyzdžiui, mirtimi. Ir kai suprantame, kad jau nebeturime ko prarasti, nustojame, pagaliau, bijoti. Nusprendžiame daryti tai, ką atidėliojome dėl begalės išsigalvotų baimių. Mes surizikuojame žengti į priekį.
Žmonės pakeičia darbą, persikrausto gyventi į kitą miestą, užsiima mėgstama kūryba, prisipažįsta meilėje, įkuria savo verslą, pradeda keliauti, kopia į aukštumas…
Jie pagaliau pradeda iš tiesų gyventi.
Ir pasitaiko, kad liga pasitraukia. O jei ir nepasitraukia, tai gyvenimo pabaigoje toks žmogus gali ramiai pasakyti: „Nieko baisaus, kad netrukus išeisiu. Vis tiek patyriau stebuklingą laikotarpį, kai gyvenau pilnu pajėgumu”.
Labai gaila – kad žmogus pamiltų gyvenimą, jam tenka iš pradžių jo netekti.
Aš irgi jaučiu įvairias baimes, irgi galėjau gyventi kitą gyvenimą, irgi nepakankamai realizuoju savo idėjas. Ir po kiekvieno tokio filmo, kiekvienos tokios istorijos susimąstau, kaip lengvabūdiškai švaistau gyvenimo dovanas. Ir kiekvieną kartą nežinau, kiek manęs dar užteks, kad galėčiau gyventi sąmoningai ir pilna jėga.
Šios istorijos vis tiek palieka pėdsaką širdyje. Galbūt artimiausiu laiku jos galutinai pažadins mane tikram ir pilnaverčiam gyvenimui. O dabar suprantu, kad parašiusi šį straipsnį, įveikiau vieną iš daugelio savo baimių. Ir tai – pergalė. Tegu ir nedidelė.
Kuo daugiau tokių mažyčių pergalių bus kiekvieno iš mūsų gyvenime, tuo labiau tikėtina, kad galiausiai pasieksime stambią pergalę – pradėsime gyventi pilnu pajėgumu.
Pagalvokite apie tai.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…