Jau penktus metu gyvenu su tuo, kas liaudyje vadinama depresija. Per tą laiką gyvenime atsirado daug įvairių naujų aspektų, tačiau atsigręždama atgal suprantu, kad būtent depresija padarė mane laimingesne, nei buvau prieš penkis metus. Taip, žinoma, buvo rimtų krizių ir iki šiol pasitaiko situacijų, kai atrodo, jog nesusitvarkau su gyvenimu. Tačiau gero dabar vienareikšmiškai daugiau, nežiūrint į išgyventas netektis. Iš apie štai šitą gera man ir norisi papasakoti. Apie depresiją, kuri padarė mane stipresne.
Štai ką supratau per penkis pastaruosius gyvenimo metus.
Mano resursai nėra begaliniai ir niekas neturi teisės atimti jų iš manęs prievarta. Aš negaliu, o ir neprivalau būti atsakinga už giminaičių, draugų ir pažįstamų jausmus. Mano organizmas neturi tokio organo, kuris galėtų tai daryti. Neturi tam jėgų. Ir niekada neturėjo ir neturės. Ir niekas iš tų, kurie iš manęs kažko reikalauja, neturi teisės mane smerkti, jei pasakau „ne”.
Mano „Ne” – apskritai labai vertingas dalykėlis. Praktiškai tiek pat vertingas, kaip mano „Taip”.
Mano resursai ne begaliniai. Ir jeigu jais nesirūpinsiu, jei nesinaudosiu jais teisingai, jų galutinai neliks. Dėl to yra savotiška bazė, kuria būtina pasirūpinti: visų pirma tai reikiamas miego, kiekis, naudingas maistas, fizinis aktyvumas ir kūryba. Ir čia ne tiek dalykai, kuriuos galima atidėti, kad atiduotum savo laiką ir jėgas kažkam kitam. Tai neduos naudos nei man, nei kitiems, tik sumažins bendrų draugystės ar šeimos santykių sistemos resursų kiekį.
Mano resursai nėra begaliniai, bet ir poreikiai ne per didžiausi. Iš esmės žmogui ne tiek daug ir tereikia. Ir jau tiksliai jam nereikia viso to, ką kiti bando gudrumu ar jėga atimti iš kitų.
Neturiu ir niekada neturėsiu laiko nuodingam bendravimui, išskyrus tuos atvejus, kai per bendravimą bandau kažką išsiaiškinti ir paaiškinti pati sau.
Pozityvus mąstymas – tai ne „viskas bus gerai!” Pozityvus mąstymas – tai „Naktis tamsi ir pilna baimės, o mes – maži ir bejėgiai. Ar esama kažko, ką galime nuveikti tiesiog dabar? Jeigu yra – puiku. Jeigu ne – atsipalaiduok”. Sprendimas „eiti prigulti ir pamiegoti” kai kuriais laikotarpiais yra pats geriausias ir vienintelis teisingas.
Principai gyvenime svarbūs. Jie – savigarbos pamatai ir paverčia tave pilnaverte asmenybe. Padeda ištverti pačias tamsiausias dienas. Leidžia gerbti patį save, kai viskas pasibaigs.
Negaliu sau leisti sandėrių su nelabuoju. Dirbti galima ir reikia tik su tais žmonėmis, kurie tave džiugina. Daryti tik tai, kas neatstumia. Tai elementaraus išgyvenimo klausimas.
Pinigai – labai svarbus, tačiau ne kritiškas resursas. Pats kritiškiausias resursas – gera savijauta ir tai, ką aš vadinu darbinga savijauta: tas laiko tarpas, kai smegenys ir organizmas darbuojasi pilnu pajėgumu. Be pinigų išgyventi įmanoma. Kartais jie, tiesa, visiškai išnyksta. Bet jeigu užsiimsime savo atstatymu iš griuvėsių – būtinai sugrįš.
Kūnas ir organizmas. Depresijos metu ir šiek tiek laiko po jos visiškai nejaučiau kūno poreikių, negalėjau patikrinti, kiek pasikrovė mano baterijos. Niekada nejaučiau artėjančio išsekimo ir jis užklupdavo netikėtai. Negalėjau atskirti alkio nuo nuovargio. Dabar galiu. Ir tai labai svarbi vertybė šiuo konkrečiu momentu.
Man niekas nieko neskolingas ir neprivalo. Ir tuo pat metu žinau, kad aplink mane tarp žmonių vyksta nesibaigiančios peštynės. Visada turiu tai galvoje. Ir suprantu, kad įsitraukti į tuos žaidimus neprivalau. Nors galiu.
Aš niekam nesu skolinga ir nieko niekam neprivalau. Dar visai neseniai tempiau užsivertusi ant pečių viso pasaulio naštą, palūžau po jos svoriu ir nugrimzdau į patį egzistavimo dugną. Tame dugne išgulėjau tris mėnesius, kol pagaliau pajėgiau atsistoti ir suprasti, kad visas tas pasaulis, kurį man ant pečių užkrovė šeima ir visuomenė, ir kurio šipuliai dabar voliojasi greta manęs dugne, gali puikiausiai išsiversti be manęs, visi jo ratukai sukasi kaip visada sukosi. Aš su palengvėjimu atsikvėpiau ir nuėjau užsiimti tais dalykais, kurie man iš tiesų įdomūs.
Meilė yra tai, kas nežaloja. Jei kažkas žaloja, tai gali būti kas tik norite, bet ne meilė. Labai svarbu atskirti. Ir dabar aš tai moku.
Emociniais ir materialiais resursais reikia dalintis tik tada, kai užtikrini savo bazinius poreikius. Jeigu ne – mano tiesioginė pareiga išsaugoti tuos resursus sau. O jeigu baziniai poreikiai patenkinti, emociniais resursais dalintis tiesiog būtina. Sukaupti jų galima tik tada, kai kažką duodi kitiems, ir su kaupu sugrįžta atgal tik tais atvejais, kai artimieji irgi pajaučia perteklių. Ir kuo didesnis visų šeimos narių perteklius, tuo laimingesnė visa šeima kaip vientisas organizmas.
Kiti žmonės svarbūs. Svarbu suprasti, kad jų resursai irgi ne begaliniai. Kad prašyti iš jų pagalbos galima ir reikia, o štai reikalauti – ne. Dar labai svarbu paaiškinti aplinkiniams, su kuriais draugauji ir dirbi, kad tavo jėgos gali staiga pasibaigti. Ir įspėti, kad pasitaiko momentų, kai nieko negali. Ir paskambinti, atsiprašyti, jei nesigavo ir kažkas dėl to nukentėjo.
O svarbiausias dalykas – aš žinau, kad neturiu tikslo gyvenime ir tai visiškai normalu. Užtat įsivaizduoju, kaip man norėtųsi nugyventi kiekvieną šio gyvenimo dieną. Ir su kuo ją nugyventi. Ir tai vėlgi normalu – girdėti savo norus ir prisiimti atsakomybę už jų išpildymą.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…