Dauguma žmonių, tame tarpe ir aš – tiesos mylėtojai. Ir sakantys tiesą į akis, ir visada teisūs, ir kovotojai už teisingumą. Mūsų tokių daug. O moterys, kurios įsitikinusios, kad moteris visada teisi – išvis atskira tema.
Tą savo teisumą mes pastoviai kažkam įrodinėjame, iš paskutinių jėgų jo siekiame, švaistome tam begalę laiko ir jėgų. Ar duoda tai kokių nors rezultatų? Taip, rezultatas dažniausiai būna. Bet ar toks, kokio mes tikėjomės?
Anksčiau visada stengėmės kažką kažkam įrodyti. Tiems, kurie teikė nekokybiškas paslaugas neteisingai informavo apie kainą, padarė klaidą, apgaudinėjo.
Aktyviai naudojomės skundų knygomis, bendravimu su administratoriais įvairiose įstaigose. O namuose dažnai ginčydavomės iki pamėlynavimo ir visiško ištuštėjimo. Tuščioje vietoje galėjau pulti įrodinėti savo teisumą ištisas valandas. Bet kokia tema. Pavyzdžiui, kas kietesnis futbole, kaip teisingai kažką daryti. Paprasčiau pasakyti, dėl ko nesiginčydavau. Vyras dažnai sakydavo, kad jį siutina mano įprotis tarti bet kokiame ginče paskutinį žodį. Nemokėjimas nutylėti, pralaimėti, pasiduoti.
Troškimas būti teisia manyje didėjo nuo vaikystės. Žiūriu į savo vaikus ir nesuprantu, kaip dviejų metų vaikas gali aiškinti motinai: „Aš asmenybė, aš turiu teisę!” O mano mamai teko su tuo kažkaip dorotis. Aš buvau tokia. Mokykloje įrodinėjau mokytojams, kad neprivalau nemokamai plauti grindų, nes mokykloje dirba valytoja. Įrodinėjau savo teisę praleisti pamokas. Susierzindavau, kai kažkas kažką darydavo neteisingai – nutraukdavau žmogų, taisydavau.
Žodžiai „teisingai-neteisingai”, „teisus-neteisus”, „turi-privalai” anksčiau buvo mano neatskiriami palydovai. Ir kažkodėl šis gyvenimo laikotarpis buvo susijęs su dar vienu jausmu. Su pojūčiu, kad trūksta energijos. Plakiesi, plakiesi kaip žuvis ant ledo, įrodinėji, paskui pasieki pergalę. O viduje, be džiaugsmo – dar ir kažkokia tuštuma.
Santykiai nebuvo tvirti. Nei su draugais, nei su vyrais, nei su moterimis. Dažnai po tokių ginčų apskritai daugiau nebesinorėjo susitikti. Aš netgi pamenu, kaip mano vyras manęs tokios gėdijosi. Kai ateidavo svečių – ir aš stengdavausi atvesti juos į protą, į teisingą kelią.
Trumpiau tariant, be ženkliuko ant krūtinės „Aš teisi” – nieko daugiau aš iš viso to neišlošdavau. O švaistydavau jėgas, energiją, laiką, santykių perspektyvą. Svarbiausia – visa tai išmesdavau į tuštumą, į šiukšlyną. Į savo teisumo juodąją skylę. Bedugnę statinę, kuri viską surydavo.
Neseniai susimąsčiau dar ir apie tai, ką gi žmonės jautė, po tokio pabendravimo su manimi? Kiek laimingesni jie tapdavo? Ar įgaudavo jie daugiau energijos? Ir supratau, kad analogiška situacija buvo ir anoje barikadų pusėje. Mano teisumas nepridėjo žmonėms laimės jausmo. Nepakeitė pasaulio. Nieko neįkvėpė, neištaisė jokių klaidų. O man jis nesuteikė nei vidinės ramybės, nei harmonijos.
Kai mūsų 8 mėnesių amžiaus mažylis pateko į infekcinę ligoninę (kartu su manimi) savaitei laiko, ieškojome teisybės labai aktyviai. Rašėme skundus, pareiškimus, vaikščiojome po instancijas. Ko pasiekėme? Mūsų pediatrei neišmokėjo premijos, susitikus ji buvo labai prislėgta. Matėsi, kad pergyvena dėl vaiko, o dar ir „ant kilimo” buvo iškviesta. Tačiau jos požiūrio į vaiką tai nepakeitė. Ta savaitė niekur nedingo iš mano gyvenimo, atliktų injekcijų skaičius nesumažėjo, sistemos darbas nepasikeitė.
Mes gi iššvaistėme kelias dienas tam, kad rašinėtume, skambinėtume, tampytume su savimi vaiką po instancijas. Kažkodėl esu tikra, kad didesnio efekto galima buvo pasiekti kitaip. Nedaužant galvos į sieną. Paprasčiausiai papasakojus gydytojai, kokių pasekmių turėjo neteisinga diagnozė. Juk ji ne robotė, ji turi sąžinę. Ir sąžinė kur kas efektyviau veikia, nei viršininkų spaudimas. Esu tikra, kad tokiu būdu galėjau pasiekti daugiau. Mums abiem. Tačiau teisumas tais laikais buvo svarbesnis.
Dėl savo teisumo aš dažnai nutraukdavau santykius, nustodavau bendrauti su žmonėmis, kurie man patiko. Daug kas sugriūdavo tuo metu, kai kalba užeidavo apie mano teisumą. Šitaip vos nesuiro ir mano šeima. Kai man taip svarbu buvo būti teisia, įrodyti vyrui, ką jis man privalo padaryti, kiek jis man skolingas ir kame neteisus.
O paskui mano gyvenime atsirado stebuklinga frazė: „Teisus yra tas, kuris laimingas”. Frazė padėjo man sustoti, apsidairyti, įvertinti situaciją. Paskui buvo Stivenas Kovis su revoliucinga mano tuometiniu požiūriu idėja „laimėdamas pralaimėjai”. Kad būtent taip reikia megzti santykius. Tačiau nuo teorijos prie praktikos pereiti buvo labai nelengva. O ir dabar ne visada gaunasi, ką jau čia slėpti. Tačiau yra pavyzdžių – iš paprasto gyvenimo, ir jie vis labiau atveria akis į tiesos kainą ir jos įrodinėjimo neracionalumą.
Pavyzdžiui, prieš metus keliavome per Provansą. Apsistojome ten savaitei. Tai buvo apartamentų kompleksas, kur, atrodė, žmonės gyvena metų metus. Mums išdavė parkavimo numerį, raktus nuo namo. Ir mes ramiai įsikraustėme.
Po poros valandų į duris pasibeldė. Atėjo pasipiktinusi moteris. Ji pradėjo aiškinti, kad tai jos automobilio parkavimo vieta, ji jai priklauso jau daugiau kaip metus, dėl to turime tučtuojau patraukti iš ten mašiną.
Mes turėjome savų argumentų – galima buvo eiti aiškintis, bartis. Galima buvo pasiųsti aiškintis ją pačią, juk mes turėjome popieriuką su užrašyta parkavimosi vieta. Tačiau mes nusprendėme pamėginti kitaip.
Vyras perstatė mašiną į kitą vietą. Juolab, kad vietų pakako. Ir viskas. Mes nepradėjome niekam nieko įrodinėti. Neeikvojome jėgų ginčams ir jautėmės kuo puikiausiai.
Moteris sugrįžo po kelių valandų. Labai atsiprašinėjo, atnešė saldainių. Nuėjusi pas administratorių, ji sužinojo, jog ta vieta išties paskirta mums. O jos vietą pakeitė. Dar kartą perstatyti mašinos mes nenorėjome. Priėmėm saldainius, pajuokavome.
Ar galėtume mes taip padaryti, jei įrodytume savo tiesą ir išvytume tą moterį? Ar būtume mes tokie ramūs ir patenkinti? Kiek komfortiška su tuo savo teisumu mums būtų gyventi ten dar savaitę, kasdien susitinkant tą moterį?
Visiškai neseniai užsisakiau kambarį viešbutyje ne reikalingai dienai, o ankstesnei. Nėštumas sujaukė galvą, supainiojau datas. Taip jau kartais atsitinka. Ir viešbutyje iš mūsų paėmė pinigus už dvi dienas. Vyras buvo ramus, o aš piktinausi. Galiausiai ir jis pradėjo keiksnotis – užsikrėtė nuo manęs.
Žiūriu – jam jau baigiasi kantrybė. Pokalbis įgauna įprastą pobūdį – kas čia administratorius, kam apie visai tai pranešti… Jaučiu, kad tokiais tempais, po valandos mes susibarsime ir galiausiai eisime miegoti visiškai išsekę ir pikti. Abu. Kad ir kuo baigtųsi nemaloni situacija.
Pradėjau save raminti. Atsipalaidavau. Juk tai viso labo pinigai. Nors ir gaila. Žiūriu – ir vyras atsipūtė. Jau visai kitaip kalba. Pasakoja, klausosi, atsikrato emocijų. Ir tokioje būklėje jam pasiseka susitarti. Nieko neįrodinėjant. Perduodant atsakomybę už sprendimą kitam žmogui. Kaip jūs nenuspręstumėte – bus gerai. Ir administratorius sutinka su mumis. Be spaudimo, triukšmo ir keiksmų.
Už savo „aš teisus” mes neretai mokame pernelyg didelę kainą. Ir gaunasi keistas dalykas – kai mudu su vyru sąmoningai atsisakydavome tokių ginčų, pripažindavom iš anksto kitą žmogų teisiu, nei jeigu teisiais jautėmės patys, situacija visais šiais atvejais išsispręsdavo mūsų naudai. Be įtampos ir barnių.
Kito žmogaus sąžinė tapdavo mūsų advokate, kaip sakė Stivenas Kovis. Ir žmogus pats atkurdavo mūsų teises. Pats pasirūpindavo, kad liktume patenkinti.
Sąžinę turi visi. Jos neįmanoma prarasti ar išeikvoti. Tiesiog, kai mes pastoviai vienas su kitu ginčijamės, kontaktas su sąžine nusilpsta. Sąžinė – tai savotiška Dievo ambasada mūsų širdyse. Ji visada žino, kada mes meluojame, kada blogai elgiamės. Mes galime ją užgniaužti kuo tik norime, bet kalbėtis su mumis ji nenustoja. Kartais jos balsas virsta vos girdimu kuždesiu, jeigu uždarėme ją tolimiausiame užkaboryje. Tačiau tokiose situacijose, kada mumis tiki žmonės, kuriuos mes pavedame, ji aktyvizuojasi. Mes ir vėl galime pajausti viduje nemalonų savo padarytos klaidos skonį.
Kai supranti, kad aplink tave – gyvi žmonės, kuriems irgi nėra paprasta išgirsti, jog jie neteisūs, pasidaro lengviau. Lengviau suprasti, kad žmogus yra svarbesnis už taisykles ir normas. Kad mano teisumas nieko laimingesniu nepadarys. Kad žmogus pats pasidarys arba nepasidarys sau išvadą – tai ne mano darbas, ne mano uždavinys jį auklėti. Tam egzistuoja gyvenimo taisyklės, jos išmintingos ir veikia visiems vienodai. O mano energija reikalinga kitkam – kad mylėčiau.
Ir, beje, kalbu ne apie tai, kad kunkuliuotume viduje, bet tylėtume, dantis sukandę ir įrodinėdami savo teisumą viduje. Situaciją reikia paleisti. Reikia išmokti atleisti kitų klaidas. Ir savo nuosavas. Ir laikas liautis matuoti pasaulį savo teisumo matais.
Mes visi žmonės.
Stengdamiesi būti teisūs, neretai vaidiname Dievo vaidmenį. Baisiausia, kai tai darydami, prisidengiame jo vardu. Skirstome religijas į teisingas ir neteisingas. Žmones – į teisingai atliekančius religinius ritualus ir į tuos, kurie tai daro neteisingai. Baramės, kieno šventieji raštai šventesni.
Kas iš to išlošia? Ateistai žiūri į tikinčiųjų ginčus ir nenori pavirsti štai tokiais pusgalviais fanatikais. Apie tikėjimą pasipila įvairios paskalos, kurias išprovokuoja pačių tikinčiųjų veiksmai. Vietoje to, kad tarnautume Dievui ir mylėtume visus žmones, mes kažkodėl be paliovos kariaujame. Kryžiaus žygiai, prievartinis atvertimas į tikėjimą… Tokių pavyzdžių daugybė.
Jie labai akivaizdžiai parodo viso to beprasmiškumą. Kas ginčai ir teisumas tiktai siurbia mūsų energiją. Galima būtų pastatyti tūkstantį šventyklų vietoje to, kad smerktume vieni kitus. Galima būtų padaryti pasaulį geresniu ir švaresniu vietoje to, kad įrodinėtume, kas iš mūsų „teisingesnis”.
Visi mes žmonės. Visi mes gyvi. Visi klystame. Visi skirtingi. Mes nesutelpame į standartinius rėmus. Turime skirtingas vertybes. Ir tai normalu. Tačiau mus vienija tai, kad kiekvienas mūsų turi jausmus, širdį.
Reikia elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Priimti kitų žmonių trūkumus. Tikėti, kad kiekvienas turi savo sąžinę ir nevaizduoti Dievo. O dar – nemėginti įsitvirtinti gyvenime kitų žmonių sąskaita, nelipti per galvas. Nuo to, kad įrodysiu savo teisumą, laimingesnis netapsiu. Tik veltui iššvaistysiu dar kelias minutes gyvenimo.
Dėl to aš geriau kažką kursiu vietoje to, kad ieškočiau kur nors kokių nors trūkumų ir ydų. Tai tikriausiai bus sudėtingiau, tačiau tai iš tiesų pakeičia gyvenimą ir suteikia daug energijos.
Jūs vis dar norite įrodyti savo teisumą? Ar, vis dėlto, labiau norite būti laimingi?
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…