Saviapgaulė dažniausiai turi labai liūdnas pasekmes tiek aplinkiniams, tiek pačiam žmogui. Panagrinėkime ryškiausius kenksmingos saviaupgaulės atvejus. Šie atvejai gali padaryti didelės žalos tiek pačiam žmogui ir jo šeimai, tiek visai visuomenei. Vadinasi, problema aktuali mums visiems.
Socialiniai stereotipai. Visi turi savo nuomonę apie santuoką. Kai kas mano, kad šeimoje vienas jos narys būtinai myli daugiau, nei kitas. Kiti įsitikinę, kad šeimoje viską „veža” moteris. O kai kas šventai tiki, kad „visi vyrai tokie”. Visi turi savo požiūrį į dalykinius santykius. Pavyzdžiui, dauguma įsitikinę, kad vadovybė jų nevertina ir nepakankamai moka. Tokia saviapgaulė leidžia save pateisinti ir dirbti atbulomis rankomis.
Tokio pobūdžio socialinės teorijos reikalingos ne vien tam, kad suprastume, kaip sutvarkytas pasaulis, bet ir tam, kad įtikintume save ir kitus, jog egzistuoja netikra realybė. Ar verta kalbėti, kad tokie stereotipai labai trukdo susitvarkyti asmeninį gyvenimą arba susirasti, pagaliau, mėgstamą darbą?
Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi. Pabrėžtas pasitikėjimas padeda įtikinti aplinkinius tuo, ką sakome, net jeigu tai netiesa. Šis fenomenas egzistuoja ir gyvūnų pasaulyje. Prieš susikaudami, gyvūnai stoja į atitinkamą pozą, demonstruodami vienas kitam savo jėgą. Gyvūnas, kuris atrodo labiau pasitikintis, turi daugiau šansų laimėti. O žmogus gali naudotis ne vien pozomis, bet ir pasinaudoti plačiomis kalbos suteikiamomis galimybėmis, kad suklaidintų aplinkinius. Tačiau apgaulė visada gimdo saviapgaulę, kuri gali tapti pavojinga.
Yra žinoma, kad nusikaltimo liudininkai, kurie atrodo labiau pasitikintys, duodami parodymus dažniau klysta. Mus supantis pasaulis sudėtingas ir visiškai normalu, jei tai, ką pamatėme ar išgirdome kelia abejonių. Neabejojantys žmonės turėtų sukelti įtarimą, galbūt jie bijo pasirodyti neišmanėliais ar kvailais ir dėl to slopina savyje visas abejones, patys prikuria papildomą realybę, šitokiu būdu apgaudinėdami ir save, ir kitus.
Kontrolės iliuzija. Mes dažnai apgaudinėjame save, manydami, jog galime įtakoti savo poelgių pasekmes. Galima sutikti žmonių, kurie „kontroliuoja” aplinkybes. Vienas iš jų išskirtinių požymių – visur įžvelgti giluminę prasmę. Atkreipdamas dėmesį į įvairiausius „ženklus”, žmogus subjektyviai išplečia savo kontroliuojamą zoną. Tačiau tai viso labo saviapgaulė.
Iškreiptas „Aš”. Žmonės linkę perdėti savo privalumus ir menkinti trūkumus. Mes laikome save labiau dvasingais, labiau mielais, naudingais nei iš tikrųjų. Ypač linkstame į saviapgaulę, kai lyginame save praeityje ir dabartyje. Dauguma linkę manyti, kad šiuo momentu jie elgiasi kur kas geriau, lyginant su tuo, ką”savas” jis ar ne „savas”. prikrėtė praeityje. Kuo blogas šiek tiek iškraipytas „Aš”? Argi blogai galvoti apie save pozityviai? Atsakymas – blogai, jeigu žmogus praranda savikritiką. Šitaip galima nueiti labai toli.
Pavyzdžiui, pastebėta, kad žmonės, turintys valdžią kitų atžvilgiu (politikai, dideli bosai ir t.t.) praranda sugebėjimą atpažinti svetimus jausmus ir kitų žmonių mintis. Ypač tai pasakytina apie vyrus. Jie sunkiau atskiria kitų žmonių veidų išraiškas ir jų ketinimus. Dėl to „dideli žmonės”, suklaidinti savo nepažeidžiamumo pojūčio, tampa lengvu grobiu įvairiausiems aferistams ir sukčiams.
Kitų menkinimas. Kad atsikratytų savo netobulumo, žmogus gali nukreipti savo dėmesį į kitus, kurie turi akivaizdžių trūkumų. Jų fone jis pats sau ir kitiems atrodys ne taip jau ir blogai. Švelnesnė šito fenomeno apraiška – nuomonė apie kitus žmonės, priklausomai nuo to, „savas” jis, ar ne „savas”. Tarkime, jums užmynė ant kojos. Jeigu tai padarys savas, tai jis užmynė „netyčia”, o jeigu svetimas, tai jis „kerėpla ir apskritai neaiškus, įtartinas tipas”. Tokios „nekaltos” saviapgaulės pasekmės gali būti katastrofiškos, kadangi kursto priešiškumą tarp žmonių.
Savanoriškos etiketės. Nacionalinių mažumų atstovai neretai pradeda kultivuoti dominuojančiai grupei būdingus stereotipus. Jiems susiformuoja negatyvus savo pačių įvaizdis, kuriuo patys pradeda tikėti (esu tamsiaodis, vadinasi, linkęs į kriminalą, mano gabumai menkesni nei baltųjų). Vieno eksperimento metu baltaodžiai ir juodaodžiai Stenfordo universiteto studentai atliko sudėtingus testus, skirtus išaiškinti gabumus. Viena grupė paprasčiausiai atliko testo užduotis. Kitos grupės studentams prieš testą teko šiek tiek papasakoti apie save ir pasakyti, kokios jie tautybės.
Pirmoje grupėje juodaodžių ir baltaodžių rezultatai buvo daugmaž vienodi. Antroje juodaodžių rezultatai buvo 50% prastesni. Kitaip sakant, pakako tik priminti studentui, kokia jo odos spalva, ir jo mąstymas pradėjo strigti. Panašų fenomeną demonstruoja azijietės moterys. Jos rodo geresnius rezultatus matematikos testuose, kai joms primenama, jog jos azijietės, ir pačius blogiausius, kai joms primena, jog jos moterys.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…