Keli žodžiai apie agresiją

Mūsų kultūroje priimta neigiamai vertinti agresiją. Agresyvūs žmonės smerkiami, agresiją savyje stengiamasi užgniaužti, o jeigu, nežiūrint į visas pastangas, susitvardyti nesigavo – užgrius gėdos ir kaltės jausmai.

Laikyti emocines reakcijas, tame tarpe ir agresiją, blogomis – klaida. Prieš pradedant su jomis kovoti, reikėtų išsiaiškinti, apie ką eina kalba. Taip, agresija nemaloni, tačiau būna situacijų, kai ji tiesiog būtina, norint apsiginti, apginti artimuosius ar silpnuosius, savo interesus, idealus, orumą. Agresijos pliūpsnio momentu mes mobilizuojamės, tampame stipresni ir neretai pasiekiame geresnių rezultatų nei ramybės būsenoje. Ir tada galime padėkoti sau už tai, kad po „baudžiamosios operacijos” prieš savo agresyvumą, visgi šiek tiek jo pasilikome, viso nesunaikinome – dėl visa ko.

Agresija dažniausiai yra vidinės įtampos, kuriai būtina „nuleisti garą”, pasekmė. O vidinės įtampos priežasčių gali būti daugybė.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Pavyzdžiui, jeigu žmogus nesilaiko režimo, neišsimiega, nepailsi, jo nervų sistema gali neatlaikyti nuolatinės perkrovos ir streso. Ir į visiškai nereikšmingus dalykus, į kuriuos normalioje būsenoje žmogus nekreiptų jokio dėmesio, jis pradeda reaguoti agresyviai. Garsai, šviesa, spalva, kvapai – viskas erzina, o nuo susierzinimo iki agresijos – vienas žingsnis. Tas pats vyksta, kai esame alkani ar blogai jaučiamės. Nė karto neteko matyti, kad žmogus, kuriam baisiai skauda dantį ar galvą, meiliai šypsotųsi, išgirdęs iš kito žmogaus prašymą suteikti kokią nors paslaugą ar tiesiog paplepėti. Jis greičiau piktai sužaibuos akimis į įkyrius, jo savijautos suprasti nenorinčius žmones ir paprašys palikti ramybėje.

Pateikti pavyzdžiai susiję su fizinėmis įtampos priežastimis, sukeliančiomis agresiją. Matome, kad žmogus tose situacijose pyksta ne dėl to, kad iš prigimties blogas, o dėl to, kad jam bloga. Dar galima paminėti tokius faktorius kaip gatvių užterštumas, leistinas normas viršijantis triukšmas, žmonių kamšatis. Visa tai vadinama agresyvia aplinka, kuri tikrai negerina nei nuotaikos, nei sveikatos. Tačiau negalima būtų teigti, kad žmogus tokioje aplinkoje nėra atsakingas už savo agresyvumą. Kartais mes išties negalime pakeisti situacijos, tačiau pasirūpinti, kad toji situacija neišvestų mūsų iš kantrybės – tai jau mūsų pačių atsakomybė. Kokiu būdu padaryti – atskiras klausimas.

Yra dar viena grupė faktorių, keliančių vidinę įtampą. Jie nesusiję su fizine savijauta – tai socialiniai klausimai. Kiekvienas žmogus turi savo individualią psichologinę erdvę, į kurią neįsileidžiami net artimiausi žmonės. Šioje zonoje gali būti, pavyzdžiui, mūsų jausmai, mintys, poreikiai, troškimai, mūsų tikėjimas, santykiai, ir mes neprivalome tuo dalintis, ar dėl to atsiskaitinėti, jei tik patys nepanorėsime.

Bendraudami, norom nenorom galime įžengti į svetimą teritoriją. Atsitiktinai draugės mesta frazė: „Nejaugi jis tau patinka? Jis gi toks negražus!” gali labai stipriai užgauti įsimylėjusią merginą. Atsainiai ištartas: „Kaip tu gali rimtai taip galvoti? Juk tai nesąmonė!” sužeidžia širdį, jei kalba eina apie mums svarbius dalykus. Pavyzdžių pateikti galima daug, svarbiausia – teritorijos „šeimininkui” garantuotai nepatiks neprašytas įsibrovėlis ir esama didelės tikimybės, kad jis gins savo erdvę pakankamai agresyviai.

Ką gi daryti? Nebendrauti?

Bendrauti, bet būti pasirengusiam susidurti su atkirčiu, jei buvome neatsargūs ar nejautrūs, o taip pat aiškiai apibrėžti ir esant reikalui ginti savo asmeninę erdvę. Pageidautina, padoriais būdais.

Ir dar viena didelė grupė agresijos priežasčių – psichologinės. Tai ir neadekvati savivertė, ir asmenybės nebrandumas, nepilnavertiškumo kompleksas, įvairūs vidiniai konfliktai ir t.t. Visais šiais atvejais žmogui ne visada pavyksta savarankiškai susitvarkyti su psichologinėmis problemomis. Dėl to, jeigu gerai jaučiatės ir neturite problemų su santykiais, tačiau kartais „be priežasties” įsiplieskiate agresija, nesikankinkite patys ir nekankinkite aplinkinių, kreipkitės į specialistą.

Be agresijos (gynybinės psichikos reakcijos) būna dar ir pikti kėslai, manipuliacijos. Ten gali nebūti emocijų – vien šaltas išskaičiavimas, nukreiptas gauti kokios nors naudos. Plėšikus, žudikus, niekšus ne visada teisinga vadinti agresyviais. Nereikia painioti agresijos ir vagystės, išdavystės, nužudymo. Skamba baisokai, bet kartais, teikdamas skausmą kitiems, žmogus gali nieko nejausti. Tačiau neskubėkite jo smerkti.

Esama tokio dėsningumo: žmogus pajėgus tokio laipsnio smurtui, kurį yra pats patyręs ar kurio liudininku kada nors tapo. Juk jeigu vaiką mušė, žemino, jei jo akyse skaudino ir kankino artimuosius – visa tai negali nepalikti baisaus pėdsako širdyje. Ir jeigu smurto jo gyvenime buvo pernelyg daug, jo širdis, kad neplyštų iš skausmo, nustojo jausti, ją tarsi ištiko koma – ji vis dar gyva, tačiau nerodo gyvybės požymių. Šis faktas nepateisina žiaurių poelgių, kuriuos padaro jausti nebegalintys žmonės, tačiau tai paaiškina, kodėl jie tai daro. O dar šis faktas priverčia mus susimąstyti apie atsakomybę prieš savo vaikus: ką jie namuose mato ir girdi?